Spalio 8 dieną, 17 valandą Vilniaus autobusų stoties laukiamojoje salėje pristatomas Lauros Garbštienės vaizdo filmas „This is a Love Song. The End“, o lifto šachtoje eksponuojama šios autorės fotografijų paroda „Ką turėčiau daryti, kad vienaragis ateitų ir padėtų galvą man ant kelių?“.
Meniniai veiksmai, vykstantys Vilniaus autobusų ir geležinkelio stotyse - tai projektas „Naujas miesto veidas“, konceptualus šiuolaikinės dailės pristatymas strategiškai svarbiose Vilniaus viešosiose erdvėse.
Laura Garbštienė (g. 1973) – talentinga menininkė, pristatanti savo kūrybą ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Estijoje, Belgijoje, Suomijoje, Olandijoje, Austrijoje. Menininkė kuria vaizdo filmus, instaliacijas, fotografijas, atlieka akcijas ir performansus. Autorės išskirtinis kūrybos bruožas – jos pačios tapimas vaizdavimo objektu.
Vaizdo filme „This is a Love Song. The End“ į šiaurės Suomiją nuvykusi autorė mokosi vairuoti sniegaeigį, bandydama praktiškai įgyvendinti ir patikrinti Matto Groening'o mintį: „Meilė – tai sniegaeigis, lekiantis per tundrą, kuris staiga apsiverčia, prispausdamas tave. Naktį ateina ledinė žebenkštis.“
Autobusų stoties stiklinėje lifto šachtoje pristatomos instaliacijos „Ką turėčiau daryti, kad vienaragis ateitų ir padėtų galvą man ant kelių?“ fotografijos.
Laukiamojoje salėje lūkuriuojantys keleiviai ir miesto svečiai galės susipažinti su viduramžiais populiaraus vienaragio mito, kurio siužetai išausti tuometiniuose gobelenuose, interpretacijomis. Menininkė pasitelkia nekaltybės ir tabula rasa simboliką tam, kad įkūnytų šiuolaikiškai interpretuojamą vienaragio mitą.
Vilniaus geležinkelio stotyje iki spalio 14 d. veiks paroda „Modifikuotos vertybės“.
„Geležinkelio stoties neįrengtos viršutinės erdvės jau savaime provokuoja interpretacijas, nes meno kūriniai atsiranda jiems nepritaikytoje ekspozicinėje erdvėje, kur neapleidžia laikinumo, skubėjimo, nerimo pojūčiai, kur jaučiama, kaip visas pastatas vibruoja nuo pro šalį dundančių sąstatų, kur šaižus švilpesys vis primena, kad meno kūriniai laikini tarpinėje stotelėje, ir nežinia, nei kur jie po to nukeliaus, kur nuves juos „užtikusių“ žiūrovų mintys. Taigi parodos vieta – geriausias įrodymas, pavyzdys, kaip galėtų būti interpretuojama vertybių modifikacija“, - teigia projekto „Naujas miesto veidas“ kuratorė Aušra Petroškienė.
Taip pat Vilniaus geležinkelio stotyje tęsiamas dešimties filmų ciklas „Dimensija 12“.
Tai filmai apie skirtingų kartų iškilias Lietuvos asmenybes. Filmų ciklo „Dimensija 12“ autoriai Džiugas Katinas ir Karolis Jankus pakvietė projekte dalyvauti mūsų žymius menininkus: Vladimirą Tarasovą, Sigitą Gedą (1943–2008),Vytautą Landsbergį, Valentiną Masalskį, Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną. Kiekvienas iš jų turėjo pasirinkti sau tinkamą unikalią erdvę dualizmo „menininkas ir objektas“ kontekste.
Filmų ciklas „Dimensija 12“ nuo spalio 1 d. papildytas dviem naujais filmais, pasakojančiais apie Oskarą Koršunovą ir Joną Meką.
Režisierius Oskaras Koršunovas pristatomas teatro salėje spektaklio „Hamletas“ repeticijos metu, laikas nuo laiko pasigirstant specialiai šiam spektakliui sukurtai Antano Jasenkos muzikai.
Filme apie Joną Meką naudojama jo mokinio Jono Lozoraičio filmuota medžiaga iš Niujorko ir Londono. Filme parodomas menininkas, leidžiantis laisvalaikį namuose ir studijoje bei filmuojantis įvairiausius epizodus.
Projektas „Naujas miesto veidas“ – tai konceptualus šiuolaikinės dailės pristatymas strategiškai svarbiose Vilniaus viešosiose erdvėse. 2009 m. kovo–gruodžio mėnesį miesto geležinkelio ir autobusų stotyse bei Tarptautiniame Vilniaus oro uoste ir jų prieigose organizuojamos skirtingo pobūdžio lietuvių ir užsienio menininkų parodos, rodomi erdvinės plastikos kūriniai, videodarbai, videoprojekcijos, filmai. Projektas yra nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ dalis.
