Idėjos sumanytoja – Miglė Juršytė-Pakštalienė, šios mokyklos auklėtinio šešiolikmečio Rimvydo mama, prieš kelerius metus panorusi visą mokyklos bendruomenę suburti į prasmingą ir suartinančią veiklą.
Migle, buvote šios idėjos iniciatorė ir viso projekto kuratorė – kaip kilo idėja?
Gal kiek per skambu šį per tam tikrą laiko atkarpą išsidėsčiusį veiksmą ir iš jo kilusį rezultatą vadinti projektu. Man tai buvo būdas kažkuo prisidėti prie mokyklos gyvenimo, geriau pažinti jos bendruomenę ir palikti apčiuopiamą pėdsaką vietoje, kurioje mano sūnus Rimvydas praleido jau beveik 10 metų.
Kai sūnus pradėjo lankyti ugdymo įstaigą, kuri tuo metu vadinosi Abilitacijos centru, man labiau rūpėjo jo adaptacijos ir mokymosi reikalai, buvo neramu, kur reikės eiti, kai jam sueis 12 metų, nes ugdymas pagal individualizuotą programą centre vyko tik iki tokio amžiaus. Tačiau likimas mums tikrai visada šypsojosi – paskutiniais metais atsiradus laisvoms patalpoms Aklųjų ir silpnaregių centre, buvo nuspręsta mokyklines Abilitacijos centro klases perkelti ten ir paslaugas teikti iki dešimtos klasės.
Sujungus du ugdymo centrus aklieji ir silpnaregiai imti ugdyti drauge su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais. Paaiškėjo, kad vaikų poreikiai labai skirtingi, bendruomenė lipdėsi pamažu, tad man kilo mintis sukurti bendrą veiklą visiems – vaikams, tėvams, pedagogams, net aptarnaujančiam personalui. Apie savo idėją prasitariau Rimvydo klasės auklėtojui Valdui Urbonavičiui, jis – direktorei Raimondai Juknevičienei, ir viskas pajudėjo. Smagu, kad mokykla idėją palaikė, pasirūpino medžiagomis, skyrė patalpas užsiėmimams.
Amžius
Persirgtos ligos
Vartojami vaistai
Jokios
Kodėl buvo pasirinkta dėlionė?
Tarptautinis autizmo simbolis yra dėlionės detalė. Ši forma puikiai nusako autizmo esmę: kiekvienas autistas – tarsi nesurinkta dėlionė, be to, kiekvienas iš mūsų yra lyg atskira šeimos, visuomenės, mokyklos bendruomenės, pasaulio dalelė. Visi galim jungtis, derėti tarpusavyje.
Ar mokyklos bendruomenė noriai jungėsi į šią veiklą?
Džiaugiuosi, kad mano vizija bendruomenėje buvo priimta su entuziazmu – dėlionės detales lipdė visi bendruomenės nariai: mūsų mokyklos vaikai, Jonučių mokyklos mokiniai (jie vairiomis progomis aplanko mūsų mokyklą), mokytojai, specialistai, tėvai, mokyklos vadovai, rėmėjai, praktikantai ir net valytoja. Visi, kurie tik rado laiko ir patikėjo, kad gali bent jau pabandyti. Tad visus „Autizmo dėlionės“ autorius sunku ir suskaičiuoti.
Kiek laiko prireikė užpildyti dėlionę?
Visas veiksmas prasidėjo daugiau kaip prieš dvejus metus. Pirmasis užsiėmimas įvyko Tarptautinės autizmo supratimo dienos proga 2018 m. balandį. Pirmuosius dalyvius sukvietė mano sūnaus mokytojas Valdas. Lipdėme pirmąsias savo vardo raides ant jau paruoštų, pagal šabloną išpjautų molinių dėlionės detalių. Vėliau Šeimos dienos, Velykų, Kalėdų ir panašiomis progomis dėlionę grupelėmis lipdė visi, kas tik norėjo ir galėjo. Man, kaip užsiėmimų vadovei, tai buvo nepakartojama patirtis. Teko paplušėti ir paruošiant detalių šablonus, sutvarkant, suvienodinant, išdegant ir nuglazūruojant jau pabaigtas detales. Galiausiai kiekvieną autorinį darbelį klijavau ant mūsų mokyklos sienos į bendrą mozaiką, suglaisčiau siūles. Šį balandį planavome visą dėlionę pabaigti ir įrėminti, tačiau karantinas pakoregavo planus, tad tik neseniai įklijavome paskutines detales. Kai dabar pagalvoju, užsimojom tikrai plačiai – juk šią dėlionę sudaro daugiau nei 400 detalių!
Ką, jūsų manymu, negalią turintiems vaikams suteikia kūrybinė veikla su moliu?
Visiems vaikams ir suaugusiesiems – tiek turintiems negalią, tiek neturintiems – meninė veikla yra labai naudinga, nes padeda atsiskleisti galioms, kurių jie patys nežino. Žinoma, autistiškiems vaikams kartais reikia daugiau laiko susidraugauti su moliu. Kai kuriems nepatinka jo tekstūra, kitiems, atvirkščiai, taip patinka, kad nuo molio juos sunku atitraukti. Vis dėlto įveikus tokius iššūkius, suradus tinkamų pagalbinių priemonių, gimsta nuostabūs darbai. Gera matyti, kai po kelių mėnesių tas pats vaikas daug drąsiau ima į rankas molį, lengviau susikaupia ir džiaugiasi rezultatu. Nesu pedagogė, bet domiuosi psichologija, pedagogika, dailės terapija, kiek galiu, dalyvauju mokymuose ir seminaruose. Ieškant kūrybiškų sprendimų man padeda patirtis, įgyta auginant cerebrinį paralyžių ir autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką, motiniška intuicija ir pasitikėjimas, padeda tada, kai reikia. Jei atsiras besidominčių tuo, ką veikiu, norinčių pabandyti, neatsisakau pasidalinti sukauptomis teorinėmis ir praktinėmis žiniomis.
Kodėl pasirinkote Kauno Prano Daunio ugdymo centrą?
Kol gyvenome Vilniuje, Rimvydas lankė specialųjį darželį. Ten dirbusi psichologė iš Vaiko raidos centro užsiminė, kad yra Kaune yra Abilitacijos centras, kuris tiktų mano sūnui. Dairiausi ir alternatyvų, bet, tiesą sakant, prieš dešimtmetį jų nelabai buvo, tad apsilankėme centre ir nusprendėme pabandyti. Prisimenu, labai apsidžiaugiau, kad klasės vadovas yra vyras. Tuo metu Rimvydas turėjo nemažų elgesio problemų, į vyrų pastabas reaguodavo labiau. Mokytojas Valdas pasirodė esąs tikrai labai kompetentingas pedagogas, savo srities specialistas. Ji nuoširdžiai dirbo su Rimvydu, bandė taikyti įvairias metodikas ir priemones, kol atrinko tai, kas vaikui tiko.
Tiesą sakant, nė karto nesuabejojau dėl ugdymo įstaigos pasirinkimo. Esu linkusi pasitikėti specialistais. Gal dėl šio mano pasitikėjimo jie ir nenuvylė. Neneigsiu, buvo ir sunkių dienų, ne viskas tiko ir patiko, bet kalbantis viskas išsprendžiama. Kai galiausiai mokykla išsiplėtė ir atsirado galimybė mokytis iki dešimtos klasės, nebuvo jokių abejonių, likti ar ne. O štai dabar jau kiek neramu, nes šie metai ugdymo centre Rimvydui paskutiniai.
Kas sunkiausia auginant kitokį vaiką?
Prieš kelerius metus būčiau sakiusi, kad sunkiausia yra nežinia, bemiegės naktys, bejėgiškumo jausmas, aplinkinių reakcijos, bet dabar, kai sūnui tuoj sueis 17-lika, galiu pasakyti, kad daugelis sunkumų laikini. O ir visuomenės požiūris į kitokius žmones, nors ir palengva, bet keičiasi. Tik mūsų valstybės institucijų požiūris į daugelį visuomenės atstovų vis dar atrodo perdėm formalus ir abejingas. Apskritai kiek su baime laukiau Rimvydo paauglystės, bet paaiškėjo, kad visai be reikalo – patirtis parodė, kad neverta bijoti to, ko negali pakeisti, o kai viską priimi kaip natūralią savo būtį, reikalai palengva išsisprendžia.
Esate ne tik mama, auginanti negalią turintį vaiką, bet ir kūrėja – ar šie vaidmenys jūsų gyvenime persidengia, o gal atvirkščiai – siekiate juos atskirti?
Visi mano gyvenimo vaidmenys man vienodai svarbūs. Neneigsiu, būna situacijų, kai labai norisi, o kartais labai reikia kažkurį iš jų iškelti į pirmą vietą. Tuomet taip ir darau. Nesu vienišas karys, gal dėl to lengviau tuos etapus pereiti – tiesiog žinau, kad tai laikina. Nuo pat pirmųjų Rimvydo gyvenimo dienų apie sūnaus situaciją su visais kalbėjome atvirai, neslėpėm jo nei nuo artimųjų, draugų, nei nuo visuomenės.
Kūrybiniai procesai vyksta visur ir visada, ne tik keramikos studijoje, kurioje darbuojuosi su savo mama. Būtent mamos, vyro ir kitų artimųjų dėka galiu ir pailsėti, ir kitur mintis nukreipti. Nepaisant artimųjų, mokyklos pagalbos, valstybė prie kitokių vaikų auginimo, deja, nelabai kuo prisideda. Tiesa, yra neįgalumo pašalpa ir viena kita kompensacija – bet tik tiek. Tad net ir norint sunku būtų savo veiklas visiškai atskirti nuo vaiko, bet man taip net labiau patinka, nesijaučiu nei nuskriausta, nei nelaiminga. Nuo mažens turėjau savitą požiūrį į gyvenimą – daug kas manęs nesuprato ir iki šiol nesupranta, tačiau per 40 metų spėjau suvokti, kad nesu saldainis, turintis visiems patikti ir įtikti. Ir juo labiau nesitikiu, kad būsiu visiems suprantama. Juk visi ir esame kaip skirtingos dėlionės detalės. Jau dabar juokais mūsų „Autizmo dėlionę“ vadinu Gyvenimo dėlione.
Straipsnio autorė: Laura Auksutytė.
