Vienas kitą jie atpažindavo pagal numeriu 77370. Viso savo gyvenimo metu Zinaida Grinevič nekentė savo numerio. Tos išblukusios tatuiruotės ant dešinės rankos. Traukinys atvyksta į stotį. Vagono durys atsidaro. Z. Grinevič jaučia savo širdies dūžius. Pagyvenusi dama greitai prieina prie jos, kai kiti keleiviai kraunasi savo lagaminus. Panašu, kad tai – jos mama Julija Pasynkova. Dar labiau pagyvenusi dama žiūri į jos dešinę ranką. 77370. Jos lūpos dreba, kol jis bando įžiūrėti numerį.
Šie penki skaičiai – tatuiruotė ant mažutės Zinaidos odos. Ji buvo padaryta, kai jai dar nebuvo trejų metų – 1944 metų birželio 14 dieną Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje. 30 metų Zinaida laukė šio momento, tačiau šiuo metu ji nepajėgi pasijausti laiminga. Ji negali jaustis laiminga, pamačiusi savo mamą, savo tris brolius ir seserį. Šią giedrą 1975 metų vasaros dieną saulė apšviečia Lvovo geležinkelio stotį. Tačiau Zinaidai atrodo, kad ji gali uždusti iš jaudulio.
„Tai tu, – sako mama, ant kurios rankos yra tatuiruotė 77369. – O Dieve! Tai iš tiesų esi tu, mano mažytė Zina“.
Tai buvo būtent ta akimirka, kurios ji ilgai laukė. Jokių abejonių daugiau nebuvo. Tačiau vienas klausimas išliko atviras. „Kodėl tu manęs neieškojai visus šiuos metus? Būtent – 77370! Juk tu žinojai šį numerį“, – tai yra viskas, ką dukra sugeba pasakyti savo mamai. Abi moterys verkia. Z. Grinevič nesupranta, kas tądien ėmė viršų – džiaugsmas ar skausmas. 1975 metų birželio 21 dieną viskas Zinaidos gyvenime apsivertė aukštyn kojomis.
Juodai baltos susijungusios šeimos nuotraukos
Kažkurią akimirką ji žiūri pro savo buto langą. Apačioje – įprastas Lvovo pakraščio gyvenamojo kvartalo žiemos chaosas. Pėstieji, praeinantys pro plikus namų fasadus užšalusiomis gatvėmis, sena „Lada“, lėtai važiuojanti per balų jūrą ir purvinu vandeniu aptaškanti praeivių kojas. Įprasta 2013 metų diena.
Ant Zinaidos svetainės stalo – praeities prisiminimai. Raudono Kryžiaus paieškos tarnybos pažymos, kad ji ir jos mama buvo koncentracijos stovykloje. Senos juodai baltos nuotraukos, kuriose pavaizduota jauna moteris, kuri vėl susijungė su savo šeima. Su savo broliais, mama, sese, teta ir kitais giminaičiais. Pati Z. Grinevič tose nuotraukose visada tik rimtai žiūri į fotoaparato objektyvą.
Yra ir sena iškarpa iš laikraščio. Su nuotrauka, padaryta koncentracijos stovykloje netrukus po išlaisvinimo. Vaikai su uniformomis ir liūdnomis suaugusiųjų akimis. Viela, sargybos bokštai. Ir medikė, laikanti mažą vaiką – Zinaidą.
Nuotrauka buvo padaryta prieš tai, kaip Zinaida ir dar du vaikai buvo nukreipti į vaikų namus Lemberge. Tuo metu ši trejų metų mergaitė jau kurį laiką buvo atskirta nuo savo mamos. Ją išsiuntė į Ravensbriuko koncentracijos stovyklą, o broliai ir seserys atsidūrė stovykloje Lietuvoje. Zinaida buvo per daug nusilpusi tokiai kelione. Be to, budeliams ji buvo reikalinga kaip bandomasis triušis. Buvo ketinama ją užkrėsti įvairiais infekciniais virusais, o vėliau ant jos bandyti įvairius vaistus.
Zinaida – viena iš nedaugelio, kuri sugebėjo išgyventi šiuos kankinimus.
Neprisimena, kur gimė
Mergaitė Lemberge atsidūrė atsitiktinai. Ji gimė Sovietų Sąjungoje, o anksčiau buvęs lenkų Lembergo miestas buvo netoli sienos. Maža Zinaida 1945 metais negalėjo prisiminti tos vietos, kur ji gimė ir gyveno. „Aš prisimenu tik tai, kad jie pasakė kitiems vaikams: šią mergaitę atvežė iš Aušvico. Bet niekas tuo metu negalėjo suprasti, ką tai reiškia“, – pasakoja Zinaida. Pokario metai, badas. Stalinas valdo savo geležine ranka. Visi buvę koncentracijų stovyklų kaliniai įtariama išdavyste. Žmogaus gyvybė iki šiol beveik nieko neverta.
Mažoji Zinaida kartu su 12 kitų vaikų miega bendrame miegamajame. Beveik kiekvieną naktį gurgia pilvas, jį skauda. Žiemą būna labai šalta. Ji alergiška pienui, ir todėl negali valgyti košės, kurią patiekia kiekvieną rytą. Jas sukako vos 7 metai, kai ji savo noru pasisiūlė darbuotis tvarkant virtuvę. Jai tekdavo gramdyti didžiulius puodus su maisto likučiais. „Taip aš sugebėjau išgyventi“, – tyliai pasakoja Z. Grinevič.
Ją laikė paklusniu vaiku. Ji dažnai sirgo, o jos viduje buvo daugybė liūdesio. „Kildavo tie patys klausimai. Kas nutiko su manimi stovykloje? Kodėl aš ten atsidūriau? Kas nutiko mano šeimai?“ Mažai mergaitei prasidėjo skausmingos savęs pačios paieškos. Ji pradeda vis labiau nekęsti to numerio ant savo rankos. Kartais ji bando uždažyti jį dažais. „Šis numeris kaltas dėl to, kad aš niekam nereikalinga“, – galvoja auganti Zinaida. Jis klausia savęs, kaip jai pavyko išgyventi. Ji nusprendžia išsiųsti laišką į Sovietų Sąjungos Raudono Kryžiaus paieškų tarnybą.
Jos mamos numeris – pirmasis pėdsakas
„Jie persiuntė šią užklausą į Lembergo policiją“, – pasakoja Z. Grinevič. Kažkada į duris paskambina pasimetęs milicininkas: „Atsiprašau, deja, bet aš nežinau kaip jums padėti.“ Iš valdžios Zinaida nieko ir nelaukia. Paieškos laikinai stabdomos. Iki tos akimirkos, kai ji išteka, o jos vyras gauna leidimą persikraustyti pas savo giminaičius į Lenkija. Ten jis apsilanko Aušvico archyve.
„Jis sugebėjo išsiaiškinti, koks buvo mano motinos įkalinimo numeris. Jis taip pat sužinojo, kad ją išsiuntė į Ravensbriuką“, – pasakoja Z. Grinevič. Be to, jos vyras grįžta su dailininkės iš Baltarusijos, kuri gali padėti paieškose, telefono numeriu. Iš jos Zinaida sužino, kad turi brolių ir seserį. „Kaip ir mes patys, dailininkė manė, kad mano tėvas buvo Sovietų Sąjungos partizanų būryje ir kovoja prieš fašistus, ir todėl mūsų šeimą nubaudė“, – tvirtina Z. Grinevič.
Ji išsiunčia laiškus į tuos rajonus, kur kadaise kariavo jos tėvas. Netrukus pati Zinaida gauna Lenkijos vizą ir vyksta į Aušvicą-Birkenau. Ten ji randa 12 bloką: būtent jame ji gyvena įkalinimo metu. „Mes išvažiuojame birželio 21. Traukinys 33, vagonas 6“
„Man ne tiek daug ir pavyko prisiminti. Juk aš buvau mažas vaikas. Aš tik pamenu, kad aš buvau silpna ir ligota. Pamenu ir tai, kad buvo mažai vietos, kai mes guldavome miegot. Pamenu vieną atvejį. Reikėjo atsistoti ant kėdės, kad pažiūrėtum per langą. Išorėje aš mačiau ilgą marširuojančių moterų eilę. Aš pamaniau, kad jos eina į bažnyčią“, – pasakoja Z. Grinevič.
Grįžusi namo, ji gauna atsakymus iš įvairių agentūrų, kurios tvirtina, kad duomenų nėra. Tačiau vieną gražią dieną ji išgirsta skambutį į duris. Tai buvo pašto darbuotoja. Ji perduoda telegramą su tokiu tekstu: „Brangioji dukrele, sese, dukterėčia. 30 metų bevaisių paieškų. Galiausiai mūsų svajonė išsipildė. Mes išvažiuojame birželio 21. Traukinys 33, vagonas 6. Tavo mama, sesuo, broliai ir teta.“
Viskas įvyko netikėtai. Briansko miesto laikraštis išspausdino nedidelį skelbimą. Būtent tame mieste ir gyveno Zinaidos šeima.
Kitą rytą Zinaida jau stovi Lembergo geležinkelio stotyje. Ją supa grupė žmonių. Tai jos vyras, du vaikai, giminaičiai ir pažįstami. Yra ir pagyvenusi auklėtoja iš vaikų namų.
Kodėl mama ieškojo ne taip aktyviai?
Vėliau iš savo mamos ji sužinos, kad jos tėvas vis dar gyvas, bet vedė kitą moterį, nes manė, kad visa jo šeima žuvo koncentracijos stovyklose. „Jis mūsų laukė neilgai“, – pasakoja Z. Grinevič. O jis pamestą dukrą rasti turėjo išties gerų galimybių, nes buvo partijos narys, turėjęs gerų ryšių. Jis mirs 1979 metais, taip niekada ir nepabandęs susitikti su savo vaiku. Neparašė net laiško.
Mama ją dažnai lanko, ir tai trunka ilgus metus. 1999 metais ji miršta. Jos mama apsiribojo užklausos į Raudonąjį Kryžių pateikimu. „Dar ir šiandien man skaudu, kad ji ne taip aktyviai ieškojo. Ji pasakė, kad vienas iš giminaičių galėjo turėti problemų su politine karjera. O buvusių koncentracijos stovyklų kalinių paieška kilimui karjeros laiptais geros įtakos turėti negalėjo. Galbūt ji bijo ir to, kad dėl medicininių bandymų aš galėjau tapti neįgaliąja, kaip daugelis kitų vaikų. Bet aš tikiuosi, kad ne tai buvo priežastis“, – pasakoja Z. Grinevič. Pasak jos, mama taip niekad ir neatsakė į šį klausimą.
Pasakodama tai, Zinaida nutyla. Jos akyse ašaros. Ji niekada iki galo neatleis savo mamai. Nors ji ir labai laiminga, kad rado savo šeimą. „Turėjau gerą vyrą, abu vaikai kažką pasiekė gyvenime. Man šiandien tai svarbiausia“, – teigia Z. Grinevič, žiūrėdama į savo kairę ranką. Tatuiruotė ant rankos išbluko – numerio 77370 beveik nebesimato. „Ar tai nėra geras ženklas?“, – klausia ji.
