Vilniaus „Prospekto“ galerija drauge su Goethe institutu pristato Vokietijos Heseno žemės rašytojų portretus. Šių darbų autorė – Ramunė Pigagaitė, jau daugiau kaip dešimtį metų žmonių veidus ir kūnus fiksuojanti fotografė, iki šiol labiausiai įsiminusi kaip spalvotų fotografijų ciklo „Žmonės iš mano miesto“ (2000-2002) kūrėja.
Prieš tai dar buvo „Kaimo gyventojai“ (1996-1998), neįprastos, teatriškos atmosferos kaimo žmonių, ištemptų iš jiems natūralios aplinkos ir išrikiuotų priešais liaudiško rašto audeklo atraižą, portretai.
„Žmonių iš mano miesto“ fotografijos pasižymėjo ypatingu keistumu. Jų herojai dėl savo sąstingio, pagarbios baimės fotoobjektyvui, oficialių pozų ir provincialios išvaizdos atrodė tarsi atvykę iš senoviškų nuotraukų. Bet tuo pačiu metu tas jų senoviškumas buvo akivaizdžiai netikras – matyti, kad fotoaparato mygtuką maigė daug mažiau techninių ir idėjinių fotografijos laikų pradžios konvencijų paisantis žmogus. Tie tariamai senoviški atvaizdai buvo pernelyg ryškūs, žmonių aksesuarai – dabartiniai, o komponentų, iš kurių dėliojosi atvaizdo turinys, derinys – kartais įžūliai manieringas. Vienas įspūdingiausių (ir dažniausiai reprodukuojamų) šio ciklo veidų yra Gamtos muziejaus direktorė: į rankinį veidrodėlį stebeilijanti stambi pusamžė moteriškė, paleistais, geru kondicionieriumi neapdorotais plaukais, aprengta ją sugašlinančia gerų dvidešimčia metų jaunesnei damai skirta mini suknute, nedengiančia storų muziejaus direktorės šlaunų, ir juodais bateliais ant pėdkelnėmis neaptrauktų pėdų.
„Prospekto“ galerijoje demonstruojami Vokietijos rašytojų portretai yra visai kitokie. Ciklas kuriamas nuo 1993 m., oficialiu Heseno žemės literatų draugijos užsakymu ir oficialia nuotaika. Ši užduotis fotografei turbūt neleidžia elgtis nedrausmingai, todėl vietoj jos diskusijos (su istorija, konvencijomis ir pačia fotografija) pasigamina padorus monologas, pademonstruojantis mums gerbtinus, bet, deja, nuobodokus literatų atvaizdus. Literatai fotografijose, kaip mėgsta Pigagaitė, dažniausiai su kokiu nors keistu atributu (savo skulptūriniu portretu, pavyzdžiui), bet padėties tai netaiso.
Vakarų Europos kultūra ir jos pasekėjai turi įprotį didžiuotis humanistiniais polinkiais (kurie paprastai įgauna keistas formas kitų kultūrų atžvilgiu), o vienas humanistinės kultūros mitų yra menininko genijus ir jo ypatinga dvasia, dažniausiai susitelkusi įdėmiame akių žvilgsnyje. Pigagaitės rašytojai, tiesa, ne visi žvelgia ypatingai, bet jų asmenybės romantizavimas akivaizdus. Kituose Pigagaitės cikluose žmonės atrodo nepaprasti dėl ypatingos fotografės valios (kartais – savivalės), ypatingos kompozicijos, ypatingos vaizdo struktūros, o „Literatų portretuose“ lyg ir leidžiama suprasti, kad tokie nepaprasti jie yra savaime (nes juk yra rašytojai): rimti, intelektualūs, susitelkę, vertingi ir kilnūs, savyje auginantys vidinę menininko esmę. Fotografijos istorijoje yra nemažai tokių meninių menininkų ciklų, tarp kurių galima įžiūrėti ir Pigagaitės lietuviško kolegos Algimanto Aleksandravičiaus Lietuvos rašytojų portretus, kurie, nors irgi gana romantiški, bet plastiškai daug meistriškesni ir labiau išbaigti.
Dėl to, kad Pigagaitės fotografinė stiprybė yra ne niuansuota fotografijos gelmė, ne šviesos ir šešėlių žaismas, ne plastika ir ne forma, bet grynas turinys, turtingas manierų, nenatūralumo ir apsimetinėjimo žaidimų, visų šių dalykų stokojantys oficialieji Heseno portretai nėra labai intriguojantys. Tačiau dabartiniais sąmoningumo laikais šio ciklo paslaugomis vis dėlto gali būti sėkmingai pasinaudota. Romantikams, kultūriniams išprusėliams ir ieškantiems esmių Pigagaitės fotografijos gali būti skirtos praleisti laiką, atpažinimo džiaugsmui, didžiavimuisi tautos dvasia, kultūros gyvybingumu, galų gale įkvėpimui; pragmatikams ir knygų leidėjams kūriniai gali pasitarnauti viešiesiems ryšiams ant knygų viršelių palaikyti. Beje, vienas iš Pigagaitės nufotografuotų literatų yra šių metų mūsų Knygų mugės dalyvis Wilhelmas Genazinas. Savo knygoje „Skėtis šiai dienai“ jis rašo ir apie fotografą Himelsbachą, kurio karjera Paryžiuje nėra sėkminga. Nusivažiavęs fotografas Himelsbachas kvėpinasi iš bandomųjų flakonų universalinėse parduotuvėse ir iš jo juokiasi pardavėjos. Štai ir pasitikėk rašytojų kilnumu.
Paroda veiks iki kovo 5 dienos.
„Kultūros vartai“ (www.kulurosvartai.lt)
