Marta Vosyliūtė „Intro“ galerijoje šią savaitę pristato du projektus: vieną skirtą moterų, o kitą – menotyrininkų atvaizdams. M. Vosyliūtė šiaip yra gerai žinoma kaip puiki teatro scenografė, ką jai dar veikti kitose srityse? Tačiau ji veikia jau seniai, pradedant tekstais „7 meno dienose“, baigiant tapybos darbais „IBID.Projektuose“, o be to, kas ir kada pasakė, kad teatro scena yra susijusi tik su pačia savimi?
Tik jau, žinoma, to nesakė Ervingas Goffmanas, visuomenę analizavęs teatro terminais ir savęs pateikimą kasdieniame gyvenime prilyginęs didžiuliam vaidmeniui. Martą tokie vaidmenys ir domina labiausiai. Tiksliau tarus, moterų ir menotyrininkų vaidmenys. Sunku pasakyti, kodėl kaip tik jų. Gal ji mano, kad būti moterimi arba menotyrininku ar menotyrininke yra pats keisčiausias dalykas, galintis nutikti šioje žemėje?
Šiaip ar taip, buvimas scenografe pačiai Martai Vosyliūtei leidžia nepaisyti kai kurių amatininkiškų suvaržymų, kuriuos tarpusavyje taikytų tapytojų, piešėjų ar rašinėtojų cechai. Savo projektuose ji naudojasi vaikiška piešimo stilistika, paklodėmis ir „Google“, darbus prie virvės tvirtina alyvinės spalvos skalbinių spaustukais ir eksponuoja savo elektroninio pašto vidų, el. paštu atlieka apklausas apie menotyrininkus, iškabina atsakymus (laimei, anonimiškus) ir skelbia rezultatus, rašo savo idėjas šiurkščiu ir kapotu stiliumi, elgiasi linksmai ir ekspansyviai. Todėl paroda atrodo laisva ir neįpareigojanti, antra vertus, praplečia meno įvaizdžių ir diskursų lauką, pasiūlydama šį tą naujo ir šviežio.
Pirmoji parodos dalis „Kraitis, arba Moterys kultūroje“ sudaryta iš autorinių piešinių atspaudų ant audinio. Audinys – daugiausia baltos paklodės, autoriniai piešiniai – komiški moteriškos lyties pavidalai, pradedant bobų su pistoletais gauja, baigiant šventosiomis baidyklėlėmis, suverstomis į kryžiaus formos gubą. „Gyvename (gimstame) tam tikroje terpėje, pilnoje paveldėtų reikšmių, stereotipų, susitarimų. Tai kraitis, kurį sociumas įkala į galvą ir įšvirkščia į kraują“, rašo Marta. Anapus jos nukaltų moterų pavidalų nėra nei psichologijos, nei transcendencijos, nei paslapties – paklodėse tik pliki alyvinės spalvos ženklai, tyčia visaip kaip sutirštinti štampų grynuoliai, sufleruojantys, kad kažko čia per daug. O per daug, žinoma, yra ženklų, anapus kurių nieko daugiau nėra: Marta Vosyliūtė yra ne tik humoristiška, bet ir kritiška „reginio visuomenės“ atžvilgiu.
Antroje parodos dalyje „Kita teksto pusė, arba reprezentuoti nereprezentuojamą“ susiduriame su Lietuvos menotyrininkais. Apklaususi „menininkus ir kultūrinę bendruomenę“ bei išrinkusi dažniausiai minimus menotyrininkus, projekto autorė naudodama „Google“ pagamino dvylika atvaizdų. Kaip ir moterų atvejų – neieškodama nei anapus menotyrininkų tvyrančios psichologijos, nei transcendencijos, nei paslapties – meno tyrinėtojus ji pavertė jų pačių pavardžių, įmestų į žymiausią paieškos sistemą, išklotų vaizdų įkaitais.
Taip įžymus kultūrologas (A. A.), ilgus metus svarstantis Rytų ir Vakarų kultūrų santykių dramą, prieš mūsų akis iškyla mokslo leidinio viršeliu „Problemos“, svarbi fotografijos tyrinėtoja (A. N.), rodosi, nufotografuota garsaus fotografo, rimčiausia Lietuvos feministė (L. K.) skverbiasi pro savo mėgstamos drobę boksuojančios tapytojos atvaizdą ir t.t. Parodą, o greičiausiai ir bendrąją opiniją vainikuoja du pačios Martos Vosyliūtės rankomis nutapyti atvaizdai. Gal kiek droviai, bet, antra vertus, įžūlokai į mus stebeilija trisdešimt trys kūrybiškojo Alfonso Andriuškevičiaus, kadaise išleidusio panašiu skaičiumi pažymėtą rinkinį, pavidalai, o netoliese, atsirėmusi į juodą savo sudaryto monumentalaus „100...“ veikalo sieną, į žiūrovą tiriamai žvelgia mėlyna suknia pasipuošusios kuratorės Ramintos Jurėnaitės pavidalas.
Paroda veiks iki gruodžio 7 d. „Intro“ galerijoje Maironio g. 3, Vilniuje.
