Šiemet „Vartų“ galerijai sukanka 15 metų ir ta proga ji rengia šventinių parodų ciklą. Pirmoji jų – „Ekscentriški objektai“, penkių jaunųjų lietuvių menininkų pasirodymas. Tai skulptoriai Algis Kasparavičius, Gediminas Mažintas, Rimantas Milkintas ir Marius Zavadskis bei tapytojas Vilius Vanagas.
Visi jie neseniai studijavo Vilniaus dailės akademijoje ir yra sietini su ta kūrėjų karta, kuri sąmoningai liovėsi dramatizavusi ir mistifikavusi menininko vardą bei veiklą, atsisakė romantinės sampratos į kūrybą kaip į kenčiančio genijaus dvasios ar aukštesnių jėgų reiškimąsi ir kuri pažvelgė į meną blaiviai bei ironiškai. „Mes norime, kad jūs pamatytumėte mūsų parodą, ir tikimės palenkti jus savo pusėn“, rašoma prieš penketą metų įvykusios dar studentiškos parodos (vienas ideologų – Marius Zavadskis) manifeste, „mes žinome, kad mums pavyks, nes žinome, ką darome“. Šių metų „Ekscentriški objektai“ yra vykusi paroda, gerą lygį liudija ir jos kuratorės Ramintos Jurėnaitės vardas – tai ji prieš keliolika metų atrado Deimantą Narkevičių, Gediminą Urboną ir kitus dabartinės šiuolaikinės Lietuvos dailės „klasikus“.
Ekscentriškų objektų parodos objektai – iš tiesų ekscentriški, kai kurie tradicijų ar parodų salės kontekste ekscentriškesni už kitus. Ant didelių popieriaus lakštų riebalais ir žymekliu sukurtus darbus rodo Vilius Vanagas. Jo šiek tiek komiksą primenanti „Šeimos istorija“ susideda iš visiškai nesuprantamų, bet kažkuria sąmonės dalimi puikiai atpažįstamų sovietinio stiliaus schemų, nuo vadovėlių perpieštų iliustracijų su rusiškais paaiškinimais, iš natūros nupieštų didžiulių pėdų, operacinių vaizdų – visų tų kultūrinių, pseudomokslinių, pseudopopuliarių šiukšlių, kurių prisipildžiusi kiekvieno, vaikystėje ugdyto tarybinio pasaulėvaizdžio dvasia, bet jau paauglystėje persivertusio į brandžiojo kapitalizmo fazę, galva.
Gediminas Mažintas pristato trejetą „Šūdukų ant pagaliuko“, beveik prabangiai atrodančias atliekų atliejas, taip pat ir „Riedulį“, granitinį akmenį, panašų į ilgai tašytą, bet taip jokio padoraus meninio pavidalo ir neįgavusią meninės gamybos liekaną, drauge su tašymo procesą dokumentuojančiomis nuotraukomis. Mariaus Zavadskio salėse klesti formą įgavusios dirbtinių gėlių ir agresiją išreiškiančių ženklų (pakaruoklio kilpos, kepimo grotelių, šautuvų, Lenino profilio) opozicijos. Geriausieji darbai kvestionuoja ne tik praeitį ir dabartį, bet, aišku, yra skeptiški ir ateities klausimu. Algio Kasparavičiaus „Dangiškieji cimbolai“, nors trenkus juos į galerijos sieną ir skvembia harmoningu varpo garsu, tačiau blizga pigiu plieninio lakšto blizgesiu ir yra tuščiaviduriai. Viskas netikra, pigu, tuščia ir juokinga – atrodo, tokia idėja sklando parodos autorių galvoje. Žinoma, perkeltine prasme tai reiškia tikrųjų vertybių ilgesį.
Vis dėlto, nors paroda ir kokybiška, reikėtų pripažinti, kad ji neatrodo itin netikėta ir siūlanti dar neatrastus žemynus. Viskas jau kažkur matyta ir išgyventa – galbūt todėl, kad meniškai įformintas specifinis posovietinių europiečių humoras (kuris, pasak išmanančių, yra viena pagrindinių jų santykio su dramatiška tikrove forma), nėra meno naujiena ir šis jų būties aspektas ne kartą buvo nagrinėtas ir pačios Jurėnaitės kuruotose parodose, pradedant „Duona ir druska“ 1994-aisiais.
Pačių jaunųjų menininkų darbai kartais atrodo it tolimu aidu kartojantys kažkokias navakiškas, railiškas, bastiškas ir panašias anksčiau sukurtas formas, o neretai – ir patys save, kaip antai jau keletą metų tą pačią kūrinio kūrimo strategiją benaudojantys Vanagas (didelės formos kontūriniai piešiniai su sovietiniu poskoniu) ar Zavadskis (į kičinio grožio žiedlapius įsukti negražios prasmės objektai). Tačiau pagalvojus „Vartai“ ir nėra alternatyvi avangardo galerija – užtenka to, kad ji apskritai jau kuris laikas (nepaisant pompastiško ir snobiško pomėgio rengti „metines“ ir „gimtadienines“ parodas) tampa vis progresyvesnė ir šiuolaikiškesnė. Tai, kas vyksta „Vartuose“ šiuo metu, daro šią erdvę visai įdomią: galerija pradėjo fiksuoti dabartinėje meno scenoje vykstančius reiškinius, susidomėjo ne vien angeliukus ir gėlytes, bet ir žmogiškus bei dangiškus demonus vaizduojančiais menininkais, įžengė į socialinės ir politinės kritikos sferas, ėmė šiek tiek flirtuoti su feministinėmis idėjomis įsodrintu menu ir t.t.
Žinant, kaip dažnai tam tikruose rateliuose kalbama apie ŠMC monopolį, dūsaujama dėl jo parodinio ploto ir esą iškraipomos natūralios lietuvių meno raidos, „Vartų“ galerija galėtų būti geras pavyzdys, kaip, užuot piktinusis, užsiimti aktyvia veikla, kuri ir kuria meno scenos įvairovę, pristato tam tikrą meno liniją, tam tikras pavardes ir požiūrius; kuri ir neleidžia įsivyrauti monopoliui. O „Ekscentriški objektai“ – kaip tik viena iš tokių sėkmingai pristatančių parodų, kuri dar veiks iki kovo 18 dienos.
„Kultūros vartai“ (www.kulturosvartai.lt)
