A. Armonaitė pasisakė apie iššūkius, apie pokyčius ir galimybes, apie ateitį, ir apie žmogaus teisių darbotvarkę.
„1. Kur mes esame? Šiandien Ukrainai kaunantis už visą laisvąjį pasaulį ryškiai, kaip niekad, matome dviejų civilizacijų sandūrą. Vakarietišką demokratišką – kur žmogaus teisės, privati nuosavybė, demokratija – yra pamatinės vertybės. Ir despotišką rusišką – kur žmogui vietos nėra. Ir tą matome visur kasdien – nuo socialinių tinklų ir naujienų apie karą, iki diskusijų Seimo salėje, kur susirinkusiems dėdėms, visur vaidenasi tik „vagys“ ir „narkomanai“ ir kur argumentų nereikia, nes viską sureguliuos baudžiamasis kodeksas.
Europa apskritai nuolatinių krizinių situacijų sąlygomis gyvena jau 14 metų. Tik pažiūrėkime - globali finansų krizė, persiritusi į Graikijos skolų ir eurozonos krizę. Vos išlipus – Krymo aneksija ir pabėgėlių iš Artimųjų Rytų krizė. To buvo maža – Brexit’as. Tada, žinoma, COVID’as, karas, energetika ir, ko gero, čia ne pabaiga. Vienintelis tikrai stabilus dalykas Europoje yra nuolatiniai iššūkiai. Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinome apie ateitį – kad nežinome, ką ji atneš.
Politikams – tai metas, kai neužtenka tik „administruoti“. Kai reikia veikti. Ryžtingai, per kritiką ir audras. Rinktis iš netobulų alternatyvų, kad suvaldytumei krizes. O mums, Laisvės partijos politikams, buvo ypatingai svarbus papildomas uždavinys - kad žmogaus teisių darbotvarkė - LGBTQ porų partnerystė, Baudžiamojo kodekso pokyčiai, pagalbinis apvaisinimas, dviguba W, nebūtų nustumti į paraštes „dabar ne laikas“, „dabar pandemija“, „dabar karas“ ir panašiai. Manau, bendrai mums pavyko. Tačiau ne viskas. Apie tai šio teksto pabaigoje“, – feisbuke rašė A. Armonaitė.
Laisvės partijos lyderė prakalbo apie pamokas – ko mus išmokė pastarojo meto iššūkiai?
„Pamoka nr. I. Pirmas ir natūralus žingsnis krizėje – šokas, nežinomybė, ir, aišku, sumaištis.
Tai toks „bado žaidynių“ etapas. Taip ir dabar matau 2020 m. gruodį – tamsu, karantinas, vakcinų dar nėra, pasaulis lenktyniauja, kas pirmas jų gaus, prognozuojamos naujos bangos ir atmainos, pagalbos verslui priemonės pasibaigusios ir naujų nėra. Visi žino geriau, visiems sunku, visi pikti, visi tarpusavyje konkurentai.
Šiandieninėje karo energetikoje ir ekonomikoje panašiai – konkurencija pildant dujų saugyklas Europoje, pilasi vienas už kitą dosnesni ekonomikos gelbėjimo planai - lenktynės „kas daugiau“, visiškai nesikoordinuojant. Gaminančių elektrą valstybių pasidalijimas viršpelniais su importuojančiomis šalimis? Įdomu, kaip pasibaigs praktikoje. Pirmame krizės akivaizdos žingsnyje vieninga Europa neegzistuoja. Kiekvienas už save ir už savo šalį.
Šiame žingsnyje taip pat atsiranda daug šaukiančių, daug pasyviai agresyvaus tono, ir mažai klausančių ir darančių. Daug konfliktuojančių interesų ir alternatyvių išeičių. Politikai ir sprendimų priėmėjai „vėluoja“, „ne taip“, „ne ten“, „ne tiek“. O jeigu šiaip nelabai patinka – tai sėkmytės tiems politikams . Realiai, jeigu nori sukurti prasmingą išeitį, turi, kaip telefone – įsijungti „skrydžio režimą“, pasitelkti komandą, ir pasilikti erdvės savo mintim, o ne triukšmui. O tada – komunikuoti, nesislėpti, pristatyti tas išeitis ir už jas atstovėti.
Pamoka nr. II. Kuo greičiau pritaikyti laikinus sprendimus, laimėti laiko ir ruoštis trečiam žingsniui.
Pandemijos metu tam buvo karantinas, kol pasiruoš ligoninės ir atkeliaus vakcinos. Nuolat kovojome dėl laisvesnio karantino, o atsiradus galimybei skiepytis jo pagrįstumas apskritai tapo sunkiai apginamas. Turėjome nuolatinį debatą griežtinti ar laisvinti ir kokia apimtimi. Mūsų pasiūlytas ir įgyvendintas galimybių pasas, tebūnie jis buvo daugybės keiktas, leido valstybės gyvenimui ir ekonomikai funkcionuoti laisviau.
Kalbant apie karo energetiką ir dabartinę situaciją, manau, šiuo metu esame būtent antrame žingsnyje. Valstybė po valstybės Europoje paskelbė planus, kaip mažins elektros ir dujų vartojimo paklausą. Lietuvoje taip pat mažiname vartojimą laikinomis priemonėmis. Numatėme kompensacijas gyventojams bei pusės metų elektros kainą stabilizuojantį horizontalų mechanizmą už 0,5 mln. eurų verslui. Iš viso pasiūlėme verslui priemonių už 2.5 mlrd. eurų pusei metų. Tai priemonės, kurios yra automatizuotos, staigios, horizontalios, dėl to brangios. Bet leidžiančios laimėti laiko – pusę metų.
Pamoka nr. III. Trečias žingsnis. Esminės priemonės iššūkiams įveikti.
Pandemijos metu – tai masinė gyventojų vakcinacija, kurią skatino galimybių pasas. Mūsų įgyvendinto GP poveikis – Europoje dar galiojus griežtiems karantinams, Lietuvoje tokio nereikėjo, per pandemiją Lietuvos ekonomika augo.
Karo energetikoje – elektros generavimo pajėgumų reikšmingas padidinimas. Virsmas iš elektrą importuojančios į elektrą gaminančią šalį. Įmonių persitvarkymas į gaminančius vartotojus, energetinį efektyvumą ir energijos išteklių taupymą užtikrinančių priemonių pritaikymas. Taip pat tai, kas ES vadinama „green and digital transition“.
Pamoka nr. IV. Kiekvienas iššūkis kuria laimėtojus ir naujas galimybes
Didžiausi pandemijos laimėtojai buvo biotechnologijų verslai, žinoma, vakcinų, ju komponentų ir medicinos įrangos, prietaisų ir kitų sprendimų gamintojai, taip pat skaitmeniniai verslai ir verslai, siūlę skaitmeninius sprendimus švietimui, logistikai ir viskam, kas be to būtų sustoję.
Neatsitiktinai Lietuvos biotechnologijų sektorius auga 22 proc., o Thermofisher Scientific tapo didžiausiu pelno mokesčio mokėtoju Lietuvoje. Laimėjo ir tie verslai, kurie nenutraukė gamybos ir kurių gamybos linijos buvo skaitmenizuotos, didžioji dalis Lietuvos pramonės gyveno gerus laikus. Turint visa tai omenyje – Lietuva buvo pandemijos ekonomikos laimėtoja.
Karo energetikoje laimės tie, kas jau persitvarkė, kas gamina energiją patys, kas suvartoja mažiau elektros, kas vartoja mažiau arba išvis nevartoja gamtinių dujų. Tie, kas sutaupo laiko ir resursų automatizavę procesus.
Tos valstybės, kurių ekonomika yra žinių ekonomika – joms lengviau. Tos, kurios gyvena tik iš gamtinių išteklių, kurios grindžia savo ekonomikas iškastiniu kuru, kurios daug teršia - jų ateitis miglota. O sunkiausia bus šaliai, kuri labiausiai priklauso nuo rusijos gamtinių dujų - t.y. pačiai rusijai.
Sakytum, banalios tiesos, tačiau pandemija pradėjo, o karas dar labiau akseleruoja – senosios ekonomikos era baigiasi ir įsibėgėja jau net ne ketvirtoji, o penktoji pramonės revoliucija.
Manau, politikai turi daryti viską, kad jų šalys būtų laimėtojų tarpe. Jeigu būtina – darytų sprendimus laimėti laikui ir drąsiai investuotų į naują ekonomiką. Tą stengiamės daryti nuolat. Dėmesys inžinerinei pramonei, biotechnologijoms, informacinėms ryšių technologijoms – yra mūsų įgyvendintos inovacijų reformos ašis. Lietuvos ekonomika yra stipri, nes ji įvairi.
Ypatingai džiaugiuosi mūsų technologijų verslais, per keletą metų jų vertė išaugo 17 kartų, įmonių skaičius auga 40 proc. – didžiausias regione, Lietuva yra pirma Centrinėje ir Vidurio Rytų Europoje pagal ekosistemos vertės augimą. Pažadu, nepaisant to, kad pasaulyje daug nežinomybės – mes nesustosime. Tuo tarpu apdirbamoji pramonė, inžinerinė pramonė – buvo mūsų ekonomikos ir eksporto variklis pandemijos metais, ir tokiu išlieka iki šiol. Esame pasiruošę padėti įmonėms, kurioms to reikia, persitvarkyti, tapti „išmanesnėmis“, automatizuoti ir robotizuoti procesus, įveikti energetikos sunkumus, ieškoti naujų eksporto rinkų.
3. Kokie nauji globalūs iššūkiai dar gali mūsų laukti? Visų pirma, su energetika dar ne pabaiga, matyt, mūsų laukia daug naujų posūkių, o ilgalaikiams sprendimams reikia būtent laiko. Putino pamišimo svarstyti, matyt, net neverta, nes kiekvienas žiaurus žingsnis Ukrainoje yra savaime didžiulė nelaimė ir tragedija žmonijai. O jo žingsnių gali būti dar žiauresnių.
Tačiau yra viena sritis, kuri visoje suirutėje gali būti “pražiūrėta”. Apie tai 2021 m. minint pandemijos „metines“ savo Financial Times straipsnyje šiek tiek užsiminė rašytojas Yuval Noah Harari.
Tai skaitmeninė infrastruktūra ir jos saugumas. Tai, kas leido pasauliui prekiauti, šviestis ir funkcionuoti per pandemiją, tai, kas leido Azovstalio gynėjams perduoti žinias pasauliui, tai, kas šiandien leidžia funkcionuoti Ukrainos registrams net ir didelio karo fone. Tai, kuo remiasi globali bankų ir finansinė sistema, mūsų kasdienė komunikacija, mūsų mainai prekėmis ir paslaugomis, tai, kur saugomi mūsų visų duomenys – net ir patys jautriausi valstybių ir piliečių duomenys.
Tą Putinas supranta ir dabar nuolat atakuoja Ukrainos energetikos infrastruktūrą, kuri palaiko ne tik šildymą žiemą, bet ir skaitmeninę šalies infrastruktūrą. Suduok smūgį skaitmeninei infrastruktūrai ir sukursi naują krizę šalyje. Suduok smūgį globaliai – turėsi naują „pandemiją“.
Dėl to mes sukūrėme skaitmeninę Lietuvos ambasadą Briuselyje, dėl to mes sutvarkėme teisinę sistemą, kad ilgainiui galėtume naudoti ir valstybinius, ir privačius duomenų centrus, ir debesijos technologijas. Dėl to mes RRF plane nepaisant didelės kritikos palikome reikšmingas investicijas (apie 400 mln. eurų) ne tik į verslo, bet ir į valstybinius skaitmeninius sprendimus. Dėl to mes stipriname ir auginame investicijas į gynybos inovacijas.
Dėl to mes atsargiai ir atsakingai žengiame žingsnius kuriant Lietuvos puslaidininkių pramonę - XXI a. auksas, reikalingas ne tik skaitmeninei infrastruktūrai, bet ir visai ketvirtajai ar – tebūnie – penktajai pramonės revoliucijai. Kad pažangiausioms pasaulio ekonomikoms vystant puslaidininkių technologijas, dizainą ir gamybą, Lietuva neliktų nuošalyje ir rastų savo vietą globaliose vertės grandinėse. Nuo Teltonikos iki Lietuvos lazerių įmonių – yra kam ir kur pasireikšti. Ir jeigu nutūps dar viena juodoji gulbė, būsime šiek tiek geriau pasiruošę.
4. Iššūkis ir krizė negali būti pasiteisinimas nematyti esminių žmogaus teisių klausimų. Nebus nei sėkmingos ekonomikos, nei inovacijų, nei žaliosios transformacijos, jeigu nekursime lygių galimybių savo žmonėms skleistis, kurti, ir būti savimi. Ir žmogaus teisių darbotvarkė mums buvo, yra ir bus ypatingai svarbi, nepaisant globalių iššūkių ir nežinomybės dėl ateities.
Sutvarkėme „W“ varduose klausimą ir ištaisėme pačius didžiausius pagalbinio apvaisinimo reguliavimo keistumus. Visų porų lygybės – partnerystės ar civilinės sąjungos – bei kanapių reguliavimo klausimai lieka centrine žmogaus teisių darbotvarkės dalimi.
Klausimai, apie kuriuos partijos ir politikai bijojo kalbėti, nutylėdavo, slėpdavosi, gėdydavosi – tapo nacionalinės politikos temomis. Jiems yra sutelktas istoriškai rekordinis palaikymas Seime. Jie išjudėjo iš mirties taško ir yra svarstomi. Kai dar ką tik reikėjo kovoti ir – kaip dabar populiaru sakyti – „keliais šliaužioti“, kad būtų klausimai pateikti – atsidarytų diskusija parlamente.
Ir taip. Jie liko neišspręsti – gautas ne vienas, ir net ne du smūgiai. Man, kaip Laisvės partijos, kuri šiuos klausimus atnešė į nacionalinės politikos darbotvarkę, pirmininkei yra asmeniškai liūdna. Man taip pat yra gėda. Gėda prieš žmones, kurie turi išvažiuoti iš Lietuvos, kurie jaučiasi antrarūšiai, man, kaip ministrei, gėda prieš Lietuvos tarptautinius partnerius ir investuotojus. Kai didžiuojamės investicine aplinka, inovacijomis, pramone ir startuoliais, suvaldytomis krizėmis, parama Ukrainai, o žmogaus teisių žemėlapiuose esame nupiešti su Baltarusija ir Rusija.
Bet aš negaliu sėdėti ir liūdėti. Mes turime dirbti, kad būtume arčiau sprendimų. Aš žinau, kad su 11 mandatų iš 141 iki šio momento esame padarę viską, kad Lietuva būtų arčiau šių sprendimų ir arčiau vakarietiško pasaulio. Nešiojome vis naujas geležines klumpes. Ieškojome vis daugiau kompromisų. Kompromiso kompromisui, pritarėme neįtikėtinoms pataisoms ir iš kai kurių vis tiek žadėto palaikymo projektui nesulaukėme. Jeigu ne iš vienų, tai iš kitų . Ir matematika čia paprasta – Seime reikia frakcijų, kurios nekrūpčioja. Reikia didesnės Laisvės partijos frakcijos. O kol mūsų 11 – darome, ką galime ir dirbame su tokiu Seimu, koks yra.
Mes atėjome į politiką tam, kad Lietuvoje būtų įtvirtintos vakarietiškos liberalios demokratijos idėjos, kad Lietuva būtų toliau nuo despotiškos rusiškos ideologijos, kad Lietuva būtų atvira. Taigi mes spręsime šiuos žmogaus teisių klausimus tol, kol išspręsime.
O išsprendę - būsime atsparesni naujiems ateities iššūkiams ir krizėms, ir pajėgesni kurti naujas galimybes mūsų nuostabiai šaliai. Įveikėme ne vieną iššūkį, įveiksime ir šiuos, ir priimsime istorinius pokyčius, kurie Lietuvą sustiprins, kaip Vakarų civilizacijos šalį“, – feisbuke skelbė A. Armonaitė.
