Po prezidento rinkimų antrojo turo iš ryto spaudos koferencijoje Aušra Maldeikienė sukritikavo Gitaną Nausėdą. Šį išrinktąjį šalies prezidentą politikė pavadino visišku nuliu. Toks išsireiškimas sukėlė gana nemenką sąmyšį politinėje šalies padangėje. Apie tai, ką A. Maldeikienė norėjo iš tiesų pasakyti, pavadindama G. Nausėdą nuliu – pati politikė paaiškino „Dienos komentaro“ laidoje.
– Viena iš pagrindinių šio pavasario aktualijų yra prezidento rinkimai. Jūs neseniai pavadinote išrinktąjį prezidentą Gitaną Nausėdą visišku nuliu. Aš norėčiau jūsų paklausti, o kiti, kaip dabartinė mūsų šalies prezidentė, jos pirmtakai, kiti kandidatai – jie kažkuo geresni?
– Dabartinė prezidentė buvo tikrai stipri biurokratė. Tokia ir liko. Tiesą pasakius, nieko neįvyko per tuos dešimt metų. Kaip sėdėjo, tvarką darė, taip ir darė. Tai buvo gero biurokrato statusas. Ponas Adamkus yra iš tų pačių nulių serijos. Ta prasme, kad jūs jam neturėsite pretenzijų, bet nieko ir nebus. Ir tą žmogų tampo jo kabinetas kaip nori. Kas iš tiesų buvo Adamkus? Tai žmogus, prie kurio ir „viljamsai“, ir CŽV kalėjimai, ir valstybininkų klanas. Ir jis visą laiką padaro akytes ir sako: „Tai ne, aš nieko negirdėjau“. Kur girdėsi, kai su draugais vakarais vis linksminies.
– Dėl CŽV kalėjimų neįrodyta.
– Tiesą pasakius, Seime aš pati būdama, aiškindamasi.. Yra praktiškai aišku, kad jie ir buvo, ir buvo du.
– Kai jūs sakote, kad yra nulis, jūs norite pasakyti, kad jis neturi kažkokios savo nuomonės?
- Kad jis neturi idėjos, neturi kviečiančio dalyko. Žmogus tiesiog egzistuoja tam tikroje vietoje. Aš galvą galiu duot. Nu paskaitykime pono Adamkaus atsiminimus. Tai yra klasika: „Mes su Almute atsikėlėme, pasiėmėme gėlių ir nuėjome. Kitą dieną – mes su Almute atsikėlėme“. Tai kai aš sakau, kad ponas Nausėda yra nulis, tai aš būtent tai ir turiu galvoje.
– Kurie yra pliusai?
– Pono Nausėdos aš tikrai nežinau. Na gal kai kuriems žmonėms – kad jis žmoną turi, vaikų, jeigu čia kažkokia ypatinga privilegija.
– Kai sakau „pliusai“, aš turiu omenyje kitus kandidatus.
– Ingridos didžiausias pliusas, kad tai yra žmogus, kuris sunkią valandą priima sprendimus ir juos daro. Nes iš tiesų, kas yra politika? Tai yra interesų derinimas. Tai – ne vienijimas. Kai žmogus išeina ir sako „ aš suvienysiu“, tai jis pademonstruoja : „Aš nieko nesuprantu apie politiką“. Todėl, kad tu negali suvienyti, tarkime, lapės ir vilko. Ta prasme, avies ir vilko. Dar Šventame rašte taip pasakyta, kad tai bus tik rojuje. Bet tu turi mokėti spręsti problemas ir kad kažkaip vis dėlto gauti konsensusą. Jinai sėdėdavo mėnesiais Seime, kol pramušė visus tuos dalykus. Už tuos visus sprendimus, kuriuos tada darė ana Vyriausybė, tiesa, visi Ingridą kaltina dėl to, ką tuo metu darė Šemeta, kas jau netgi nekorektiška, bet jinai gaudavo, nes ji sugebėdavo.
– O Ingrida Šimonytė: jūs ją gerai pažįstate, gerai sutariate.
– Taip.
– Galbūt jūs turite žinių arba gal nujaučiate, kokios jos perspektyvos Seimo rinkimuose. Kokiam sąrašui ji vadovaus?
– Aš tikrai nežinau. Aš, tiesą pasakius, širdyje norėčiau, kad ji eitų į kokias nors aukštas tarptautines pozicijas, biurokratines.
– O jeigu liks Lietuvoje? Kaip jūs manote, ji Tėvynės sąjungą turėtų vesti, būdama pirmu numeriu, ar kitą kažkokį sąrašą?
– Aš manau, Tėvynės sąjunga turi save gerbti ir nepartinio nestatyti savo lyderiu. Kaip gali tokios mintys į galvą ateiti? Tai yra už mano suvokimo ribos.
– Tai jai geriau į partiją įstoti ir būti partine?
– Čia jau yra jos sprendimas, bet jeigu jau eitų kalba, kad vestų sąrašą, kai ji yra nepartinė ir gana aiškiai deklaruoja, kad aš esu nepartinė labai ilgą laiką... Aš kai atėjau į Seimo mišrią grupę, pasakiau, kad mane iš tos grupės išneš. Ir aš tą sąžiningai darau. Ji pasakė: „Aš atėjau su konservatoriais ir būsiu iki galo“. Bet ji niekada nepasakė: „Aš stosiu į partiją“.
– Ir jeigu neįstos, ta idėja, kad ji gali vesti Aušrinės Armonaitės liberalus, tai yra tikėtina?
– Absurdas. Čia ir tokia egzistuoja?
– Taip.
– O ne. Čia jau...Čia jau viršūnė. Paprastai mano protas sugeba tuos rėmus... Ne, čia ne. Ne ne. Aš nežinau. Aš netikiu, kad ji stotų į konservatorius ir juos vestų. Bet čia dar yra kažkokios „racijos“. O visa kita... Visos kitos opcijos yra nesąmonė.
– Netikite, kad ji vestų konservatorius, vis dėl to?
– Aš čia dar galėčiau patikėti su tikimybe na 5-0, bet labai maža tikimybe. O visa kita jau yra ne.
– Pakalbėkime apie jus. Jūs – vienintelė rinkimų komiteto atstovė, laimėjusi vietą Europos Parlamente. Ir sakote, kad jus į rinkimus paskatino eiti prielaida apie tai, kad Lietuvoje stiprėja, vystosi partijos, kurios nori Europos Sąjungos dezintegracijos. Bet žiūrėkite, mes dabar nematome nė vieno išrinkto europarlamentaro, kuris norėtų Europos Sąjungos dezintegracijos. Tai klaidinga prielaida buvo?
– Ne, prielaida neklaidinga. Kodėl? Pono Radžvilo judėjimas, jis buvo gana aktyvus.
– Bet jis – ne partija ir jis silpnai pasirodė.
– Bet aš galiu pasakyti, kodėl jis pasirodė silpnai. Aš turiu stiprų jausmą. Iš tikrųjų yra tiktai du realiai žmonių širdimis remti dariniai šituose Europos Parlamento rinkimuose: ponas Radžvilas ir aš. Jūs tą skaičių patikrinti galite labai paprastai. Kiek žmonių aukoja po12 eurų. Nes žmogus, kuris duoda daugiau pinigų, jis gali turėti interesų, jis gali būti paprašytas. O tie žmonės, kurie niekieno neprašomi nueina, atsidaro savo kompiuterį, suranda pultelius, prisijungia ir įmeta tau 10 eurų, yra atsidavę.
– Bet jūs manote, kad pono Radžvilo judėjimas yra užuomazga kažko stipresnio?
– Taip. Problema pono Juozaičio ir pono Radžvilo – čia yra tas pats darinys – Puidokas... Na Puteikis tai čia yra kitas darinys. Čia „Aš parsiduodu bet kam, kas mane ima“. Nei spalva, niekas nesvarbu, svarbu „Duokit man ba... Aš labai noriu pabūti kažkuo“. O štai ponas Puidokas, ponas Radžvilas, ponas Juozaitis – tai yra žmonės, kurie iš tikrųjų neša tam tikrą žinią. Ir ta žinia yra visuotina visoje Europoje ir ne tik Europoje.
– Ir jūs manote, kad Lietuvoje ji tik stiprės?
– Aš manau, kad ji ypač gali stiprėti, kadangi ponas Radžvilas negavo. Nes mes kai problemą nutildome, nereiškia, kad ji išnyksta. Aš nežinau, ar tai yra problema. Jie tiesiog kitaip mato pasaulį. Tai kada žmonės kitaip mato pasaulį, jie turi būti atstovaujami. Ir ponas Radžvilas galėtų juos atstovauti. Pasižiūrime, kaip jie komunikuoja. Jie iš visų tyčiojasi, akivaizdžiai. Ponas Radžvilas platina...
– Na čia jau yra kita tema, bet esmė, kad jie...
– Ne, čia ta pati tema. Jie nekalba apie tai, ką jie neša. Jie aiškina, kokie kiti kvaili. Tai aš kai sakau...
– Bet jie yra jūsų pagrindiniai oponentai, idėjiškai. Iš tų, kurie dalyvavo Europos Parlamento rinkimuose.
– Aš ne labai mačiau.. Man ta idėja, kuri potencialiai yra jų idėja, man yra nepriimtina ir ta prasme jie yra oponentai. Bet su ponu Radžvilu arba ponu Juozaiočiu aš neturėčiau apie ką diskutuoti, nes čia vaikų darželis. Žmonės atsistoja ir nesupranta, kaip politika funkcionuoja. Jie sėdi pagal principą: „Aš taip noriu“. Na aš irgi daug ko noriu.
– Puiku, supratome, Ačiū.
