Mokytoja ir kelių saviveiklos kolektyvų vadovė Aušra Gelažnikienė vadina save vietine — prieš porą dešimtmečių čia atitekėjusi kaunietė keliauja su kraštotyros ekspedicijomis, užrašinėja apylinkių istoriją, vietovardžius. Kai kada dar pavadinama atėjūne A. Gelažnikienė tik šypsosi: juk Titoniai — jos tarmiškai kalbančių vaikų tėviškė.
Ne visai kaimiška kaimietė
Aušra prisipažįsta, kad pakruojiečių tarme kalbėti taip ir nepasisekė išmokti. Užtat dainuoti — prašom.
„Sykį studijuojant kalba pasisuko apie tarmes. Užtraukiau dainą etnografiškai, iš kaimo ansamblio repertuaro: dėstytojas apsidžiaugė, išgirdęs specifiškai skambančius “pagadions“, “nenuramions“ — iki tol jis nebuvo aptaręs šių pakruojiečių šnekos ypatybių“, — prisiminė A. Gelažnikienė.
Perprasti pakruojiečių tarmę Aušrai prireikė laiko, o jos giminaičiai, atvykę į svečius, iki šiol ne visada supranta, apie ką šnekama. Užtat Gelažnikų trys vaikai — tikri titoniečiai, puikiausiai kalba tarmiškai. Ir A. Gelažnikienė nepaiso dar iki šiol kai kada nuskambančio priminimo, jog ji šiame krašte — atėjūnė.
„Kokia aš atėjūnė, kai jau dvi dešimtys metų čia: čia gimė ir augo vaikai, čia dirbu, čia mūsų šeimos namai. Aš vienintelė iš savo giminės turiu kaimą — tikrą, neseniai minėjusį savo 400 metų jubiliejų, su savais paminklais bei turtinga istorija. Ne vienas didmiesčių gyventojas pavydi man, įsikūrusiai liaudies rašytojo Juozo Paukštelio gimtinėje, garsioje žaluma. Titoniuose kiekvienas kampelis turi savo pavadinimą. Ir kaip jie skamba J. Paukštelio ar kito iš čia kilusio rašytojo Leono Balčiūno kūriniuose! O kaip smagu žinoti, jog knygose minimas vietas pažįstu, jomis vaikštau“, — džiaugėsi A. Gelažnikienė.
Aušra esanti ne visai kaimiška kaimietė. Nors išmoko visus kasdieninius darbus, nors labai patinka melžti karvę, o ankstesniais metais visa šeima užsiimdavo kaimišku verslu — augino jaučius. Pastaruoju laiku Gelažnikų ūkis — nedidelis daržas su būtiniausiomis daržovėmis. Aušra sukasi dviejose darbovietėse, jos dėmesio ir pagalbos reikia sergančiam, kartais mėnesius ligoninėse praleidžiančiam vyrui.
„Nesu materialistė, nesistengiu kaupti daiktų, nesiekiu ypatingos prabangos. Namuose yra tai, kas reikalingiausia. Geriau jau su vyru kartu keliaujame, lankomės koncertuose, spektakliuose, susitikimuose su kultūros žmonėmis — juk patirti įspūdžiai nei sudegs, nei jų kas pavogs“, — sako Aušra.
Kultūrininkės misija
A. Gelažnikienė savo veiklą laiko ypač prasminga — užrašyti istoriją bei senųjų gyventojų prisinimus, pasakojimus, saugoti kasdienę kaimišką kultūrą, perduoti ją Titonių kaimo vaikams.
Anuomet Titoniuose neseniai įsikūrusią Aušrą dainingos apylinkių moterys pakvietė vadovauti buriamam vokaliniam ansambliui. Atsiradus kultūros darbuotojai, sukruto visi mėgstantys ne tik dainuoti, bet ir groti, šokti, vaidinti. Jaunuoliai ir vaikai patys talkose gražino buvusios pradinės kaimo mokyklėlės salę, dažė ją. Rinkosi ir kartu repetavo tiek jauni, tiek vidutinio amžiaus titoniečiai, tiek senjorai. O į koncertus, įvairius renginius plaukė visas kaimas.
„Iš aukštų valdininkų teko girdėti, atseit, kam kaimuose reikalingi saviveiklininkai, jeigu galima kviesti profesionalius meno kolektyvus, atlikėjus. Kategoriškai nesutinku! Saviveiklinė kultūra kaimo žmonėms nė kiek ne mažiau svarbi, nei kviestinis spektaklis ar koncertas. Juk tai — saviraiška, galimybė parodyti savo gabumus kitoje šviesoje, nei kasdienos rūpesčiai! Neseniai Titonių kaimo moterų vokalinis ansamblis minėjo savo veiklos dešimtmetį. Šventė buvo dainininkėms, jų giminėms, kaimynams, pažįstamiems, skambėjo ir romansai, ir etnografinės dainos“, — prisiminė Aušra.
Sukaktį pažymėjusio kolektyvo dainininkės pastaruosius dvejus metus neturi savos scenos — Titonių bendruomenės patalpų durys joms uždarytos. Moterys renkasi repetuoti vienos iš saviveiklininkių namuose. Dainuoja ne tik titonietės, bet ir balsingos aplinkinių kaimų sodybų šeimininkės. Kruopščiai renkasi, ir ką dainuoti — kūrinių tekstai turi būti prasmingi. Pasak A. Gelažnikienės, moterys vertina iš Rimšonių kilusios literatės Angelės Vyskupaitienės eiles, ne vienam kraštietės eilėraščiui pritaikė melodiją ir jį dainuoja.
„Vietos literatų kūrybą reikia vertinti ne tik profesionalumo požiūriu. Kas, jei savas žmogus, parašys apie Gailionius, Lašpamūšį, Titonius, apie pro šalį tekančią Mūšą“, — sakė A. Gelažnikienė.
Aušra griežtai atmeta pasiūlymus vietoje akompanuojančių ansambliui muzikantų iš anksto įrašyti melodijas ir šiais įrašais naudotis koncertuojant — taip, kaip elgiasi jau ne vienas Pakruojo rajono kolektyvas.
„Bet taip nebeliktų paties svarbiausio dalyko — tikrumo, nuoširdaus jausmo čia ir dabar. Juk tą patį kūrinį skirtinguose koncertuose tas pats saviveiklininkų kolektyvas atlieka ne visiškai vienodai. Ir šitas tikrumas Titonių ansambliui jau pelnė klausytojų simpatijų prizus. Turime daug gerbėjų“, — sakė A. Gelažnikienė.
Aušra vadovauja ne tik moterų ansambliui, bet ir Titonių apylinkių vaikų bei jaunimo šiuolaikinių šokių grupei. Pastarasis kolektyvas susikūrė Titonių jaunimo iniciatyva.
„Kaime daug gražių jaunų žmonių. Jau pastebėjau, kad iš čia mažai kas išvažiuoja į užsienius ar kitas vietoves, netgi tuokiasi vietinės poros. O ir tie išvažiavusieji į europas nepamiršta tėviškės, daugelis kalba grįšiantys. Atvykusieji į Titonius pastebi — kaimas kitoks, nei sovietmečiais sukurtos gyvenvietės. Prieš keletą metų, pagerbiant rašytojo J. Paukštelio premijos laureatus, buvo sumanyta leisti kaimo vaikams renginyje pasakyti po sakinį apie Titonius. Ir kiek gražių žodžių nuskambėjo“! — prisiminė Aušra.
Janina ŠAPARNIENĖ
