Na sutikime, kad dabar turime mažų mažiausiai porą viešojo politinio kalbėjimo plokštumų. Viena yra apie pasiekimus, nuolatinį augimą ir visa kita, dėl ko anos garsios dainelės markizė turėtų jaustis rami.
Kita - apie marazmą, neveiklumą, neskaidrumą ir nevalyvumą valdžioje. Abi šios plokštumos tiek prasilenkia viena su kita, kad pastangos bent truputėlį sveikiau mąstyti atrodo nelyg koks žibantis perlas Kauno Santakos žvyre. Beje, apie tokį dvigubą viešą gyvenimą jau prabilo kai kurie apžvalgininkai, sakykim, Vytautas Rubavičius čia pat, „Omni laike“, arba Lina Pečeliūnienė „Valstiečių laikraštyje“.
Sutinkame, kad daina apie markizę ir sudegusią arklidę amžinai nepraras aktualumo, tačiau vis dėlto kartkartėm, kaip ragina Andrius Navickas „Bernardinuose“, pasidėkime ant spintelės rožinius akinius ir pabandykime suprasti, kaip mes iš tikrųjų bandome gyventi. Tiesa, šalia pasidėsime dar ir juodus akinius, nes ir jie, prisiminkime kitus nemarius jaunimo kultūros klasikus, „užkniso juodai“.
Pacituokime vieno iš Kremliaus ideologų Sergejaus Markovo ką tik suformuluotą (balandžio mėnesį vykusiame „Atvirojo forumo“ klubo posėdyje - www.open-forum.ru) „spalvotų revoliucinių situacijų“ valstybėje apibrėžimą. Anot šių laikų klasikų:
„Pirma - oligarchinis režimas.
Antra - didžiulis skirtumas tarp neturtingų ir turtingų. Kartu - skirtumai pastebimai auga. Neturtingi objektyviai tapo dar neturtingesni, negu buvo sovietų laikais. Jie gali lyginti dabartinį savo neturtą su vėlyvaisiais sovietų laikais.
Trečia - nuolat blokuojami vertikalaus mobilumo kanalai, todėl jaunoji karta vis labiau erzinasi negalėdama normaliai daryti karjeros.
Ketvirta - ekonomikoje monopolizuojamos rinkos, ir praktiškai visos, taigi stabdomas ir ekonomikos vystymasis, ir karjeros galimybės verslo sferoje.
Penkta - nėra aiškios šalies vystymo ir modernizacijos strategijos.
Šešta - valdančiųjų luomo įžūlumas, drastiškas vartojimo stilius, t.y. Kuršavelis, „Chelsea“ ir pan.
Septinta - nepasitikima politinėmis institucijomis, pirmiausia tokiomis kaip teismų sistema, parlamentas ir pati rinkimų sistema.
Aštunta - administracinių resursų taikymas pačiuose įvairiausiuose lygiuose, o tai kelia nepasitikėjimą rinkimais.
Devinta - politinė žiniasklaidos kontrolė ir dėl to kritęs pasitikėjimas ja.
Dešimta - žiniasklaidos ir teismų panaudojimas prieš politinius oponentus, o tai aštrina politines kolizijas.“
S. Markovas, kaip ir jo klientai, susirūpinęs, kad jų šalyje nebūtų nei rožių, nei aksomo, nei oranžinių, nei tulpių, nei jokios kitos botanikos revoliucijų. Bet jis pakankamai sveikai mąstantis žmogus ir todėl nesako, kad „viskas gerai, gražiausioji markize“. Jis sako, kaip yra. Kitas klausimas - kokias klientai iš šių sakinių pasidarys išvadas. Kol kas darosi juokingas, dėl ko „Vieningosios Rusijos“ valdomojoje (o ne valdančiojoje) partijoje gimsta dešiniosios ir kairiosios irgi valdomos frakcijos. Bet analizė lieka analize. Ir vertės joje yra.
Na, apie oligarchus, socialinę atskirtį ir strateginės vizijos stoką bylojo ir prezidentas Valdas Adamkus metiniame pranešime. Belieka pasimatuoti kitas charakteristikas mūsiškei situacijai, pakeitus kur reikia Kuršavelį Šarm el Šeichu, o „Chelsea“ - kokiu nors kitu kito sporto klubu. Kam jau labai nepatogios atrodo mintys iš Rytų pusės, įsivaizduokite, kad visa tai surašė Zbigniewas Brzezinskis, ir matuokitės tada. Ir kaip, pasimatavome?
Taigi. Atrodo, kad pagal visus parametrus (gal su kai kuriais niuansais - pavyzdžiui, dėl žiniasklaidos politinės kontrolės, nes išties ne visada aišku, kas čia ką kontroliuoja) „oranžinė“ situacija - šit ji jau čia. Ją užkonservavus jokie prieštaravimai nebus pašalinti. Atvirkščiai - bus tik pagilinti. Panašu, kad iš tikrųjų vieninteliai dabar realiai stabilizuojantys ir civilizuojantys mūsų visuomeninę būklę veiksniai yra euroatlantiniai dariniai ir dalyvavimas juose. Sykiu jie veikia ir kaip išvardytus prieštaravimus konservuojantys veiksniai, taigi jiems žmonės sukelia atsakomybę už anų suminėtų problemų išsaugojimą. Ir jeigu mes kartais manome, kad spaudos leidinių viršeliai, bylojantys, jog „nieko gero toje Europoje“, neatspindi jokios visuomeninės nuostatos, tai galvokime iš naujo.
Viskas yra dar įdomiau, nes tai, kad vien euroatlantinis buvinėjimas yra stabilumo garantas, savo ruožtu reiškia, kad Lietuva vargu ar kada galės leisti sau prabangą drąsiau būti savimi toje euroatlantinėje scenoje, drąsiau formuluoti savo, kaip tautos ir tautinės valstybės, interesus. Jeigu nėra sisteminės universalios ir ideologiškai motyvuotos atramos pačioje Lietuvos visuomenėje (o kalbą pradėjom nuo niekaip nesusiliečiančių viešojo kalbėjimo dviejų plokštumų, - tai ir byloja apie tokios atramos stoką), vadinasi, europinio masto „projektas „Lietuva“ kol kas yra sunkiai įmanomas.
