Aukščiausių valstybinės valdžios institucijų lygiu buvo priimtas principinis politinis sprendimas pradėti Lietuvos aukštojo mokslo sistemos reformą. Daugybei šalies piliečių ir akademinei bendruomenei įsižiebė viltis, kad pagaliau bus imtasi ryžtingai ir iš esmės pertvarkyti didžiulį sąstingį ir krizę išgyvenantį, bet visos tautos ateičiai šį gyvybiškai svarbų viešojo gyvenimo sektorių. Tačiau jau pirmieji pradedamos vykdyti reformos žingsniai duoda rimtą pagrindą nusivilti ir suabejoti šios reformos tikrumu bei jos galutine sėkme.
Dar prieš pradedant vykdyti reformą buvo akivaizdu, kad vienas svarbiausių ir kartu sunkiausiai sprendžiamų reformos klausimų bus radikali šalies aukštųjų mokyklų valdymo pertvarka. Neįvykdžius tokios pertvarkos jokios rimtesnės aukštojo mokslo reformos yra neįmanomos iš principo, nes dabartinė universitetų valdymo tvarka, grindžiama tik jų „autonomija“, atveria praktiškai neribotas galimybes reforma nesuinteresuotai akademinės bendruomenės daliai žlugdyti bet kokius mėginimus nors kiek rimčiau keisti aukštojo mokslo srityje susiklosčiusią padėtį.
Suvokdama šio klausimo svarbą, tikra reforma suinteresuota visuomenės ir akademinės bendruomenės dalis su nerimu ir viltimi laukė, kokį universitetų valdymo modelį pasirinks Lietuvos Respublikos Vyriausybė, rengdama naują Mokslo ir studijų įstatymo projektą.
Deja, Seimui pateikto įstatymo projekto nuostatos šiuo klausimu nėra reformatoriškos. Jame visiškai išsaugoma senoji universitetų valdymo tvarka, kuri tėra įvelkama tik į kiek pakeistų įstatymo straipsnių formuluočių rūbą. Susipažinus su šiomis nuostatomis darosi akivaizdu, kad dar nespėjusi įsibėgėti reforma jau stabdoma ir verčiama dar vienu Lietuvoje jau beveik du dešimtmečius vykdomų imitacinių pseudoreformų pavyzdžiu.
Rengdama naują Mokslo ir studijų įstatymo redakciją šalies Vyriausybė turėjo puikią galimybę veiksmais, o ne žodžiais įrodyti, kad jos prioritetas yra akademinės bendruomenės, studentijos, tautos ir valstybės ilgalaikiai gyvybiniai interesai. Tačiau Vyriausybės pasirinktas universitetų valdymo modelis atitinka tik įtakingų nomenklatūrinių grupuočių – akademinio „elito“, t. y. universitetų rektorių ir mokslo institutų direktorių, bei šalies pramonininkų konfederacijos atstovų – siaurus ir egoistiškus poreikius bei siekius. Vyriausybei pasirodė kur kas svarbesnis saujelės rektorių, direktorių ir pramonininkų noras išlaikyti absoliučią, faktiškai didesnę nei sovietmečiu valdžią universitetams ir visai akademinei bendruomenei, negu pagrįsti ir teisėti visuomenės lūkesčiai pagaliau sukurti demokratišką, skaidrią, atsakingą tautai ir valstybei, konkurencingą aukštojo mokslo sistemą.
Pabrėžtina, kad Vyriausybė visiškai ignoravo ir jai 2007 m. gruodžio 22 d. įteiktą peticiją Dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos, kurios reikalavimus savo parašais parėmė 25000 reformai neabejingų Lietuvos gyventojų. Šitaip dar kartą buvo pademonstruotas tikrasis – niekinantis ir nesiskaitantis – valdžios požiūris į savo šalies piliečius.
Sužlugdžius universitetų valdymo pertvarką esminė aukštojo mokslo sistemos reforma tampa neįmanoma, nes tėra galimi tik menki ir nereikšmingi, jau ne kartą išmėginti ir jokių apčiuopiamų poslinkių nesukėlę, jos „gerinimo“ ir „tobulinimo“ žingsniai. Reforma neišvengiamai virs jos imitacija. Kadangi aukštojo mokslo sistemos krizė neišnyks ir tik stiprės, susikaupusias ir realiai nesprendžiamas sistemos problemas bus mėginama paslėpti ir jų sprendimą atidėti ateičiai darant vienintelį akademinės nomenklatūros ir kitų suinteresuotų grupių atkakliai peršamą žingsnį – įvesti mokestį už studijas nereformuotose Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Tokios primityviu „pasipinigavimu“ grindžiamos „reformos“ tikėtini pragaištingi padariniai išsamiai išanalizuoti ir puikiai žinomi. Su jais supažindinta ir šalies Vyriausybė. Universitetų krizė jau dabar daro didžiulį neigiamą poveikį visuomenės ir valstybės gyvenimui. Iš esmės nereformavus aukštojo mokslo sistemos šis poveikis tik stiprės, o jo padariniai darysis vis skaudesni ir beveik neatitaisomi. Toliau menkės ir šiuo metu dažnai nepatenkinama studijų kokybė. Dėl jos, taip pat dėl didžiulio mokesčio už mokslą, gabus jaunimas bus tiesiog skatinamas ir stumiamas studijoms rinktis užsienio aukštąsias mokyklas. Valstybei dar labiau stigs gerai parengtų kvalifikuotų specialistų. Todėl Vyriausybės sprendimo žlugdyti aukštojo mokslo reformą užkertant kelią universitetų valdymo pertvarkai neįmanoma vertinti kitaip, kaip sąmoningo tautos ir jos intelektualinio potencialo naikinimo, turėsiančio ilgalaikių ir katastrofiškų padarinių valstybės ateičiai.
Manome, kad Lietuvos Respublikos Seimas dar turi galimybę užkirsti kelią šiam neatsakingam žingsniui, kurį be išlygų ir be užuolankų reikia vadinti nusikaltimu. Jis gali įrodyti, kad yra tikra tautos atstovybė, ginanti bendruosius visų piliečių, o ne vien egoistinius nomenklatūrinių klanų interesus.
Šių dienų Lietuvos jaunimas jau nebėra pilietiškai nesąmoninga ir pasyvi visuomenės grupė, kokia ji neretai pasirodydavo esanti dar prieš keletą metų. Aukštųjų mokyklų studentai vis geriau suvokia ir įsisąmonina, kad yra visateisiai valstybės piliečiai ir rinkėjai. Mes vis dar tikime Seimo gera valia ir noru konstruktyviai spręsti atviros ir sąžiningos aukštojo mokslo reformos klausimą. Tačiau jis pernelyg rimtas ir svarbus, kad būtų galima palikti kokias nors dviprasmybes ir neaiškumus dėl studentijos pozicijos šiuo klausimu.
Pasiliekame teisę imtis protesto veiksmų, jeigu bus mėginami priimti akademinės bendruomenės, studentų, visuomenės ir tautos lūkesčių neatitinkantys sprendimai. Pusiniai ir iliuziniai „sprendimai“ bei tariami „kompromisai“ šiuo klausimu negalimi: reforma turi būti vykdoma iš tiesų. Būtina atsisakyti bet kokių mėginimų ją imituoti kuriant tik jos regimybę. Toliau taikstytis su tokia tikėtina, o po Vyriausybės sprendimo neišvengiama, reformos baigtimi, kokia ištiko visas šalyje iki šiol vykdytas reformas, toliau nebegalime, o ir neturime teisės taip elgtis. Esame atsakingi ir įsipareigoję valstybės piliečiai. Todėl jeigu būsime priversti imtis protesto veiksmų, jie savo mastais ir pobūdžiu bus adekvatūs sprendžiamo klausimo reikšmei ir vykdomi atsižvelgiant į aukštojo mokslo reformos svarstymo eigą bei šio svarstymo rezultatus.
Tikimės Seimo supratimo ir geranoriško bendradarbiavimo. Nuoširdžiai linkime svarstant Mokslo ir studijų įstatymą bei dėl jo balsuojant priimti atsakingus ir konstruktyvius sprendimus.
