Kaune gyvenanti mama Violeta, auginanti ketverių metų sūnų Matą pasakoja, kad dar praėjusiais metais darželio šventėje jai teko susidurti su šia problema ir moteris su dideliu nerimu laukia šių metų Kalėdinės šventės.
„Pernai Matas pirmą kartą gyvai pamatė Kalėdų Senelį. Nors prieš tai jo labai laukė, daug kalbėjo ir klausinėjo apie jį, darželio šventėje jį išvydęs ilgą laiką gūžėsi ir slėpėsi mane apsikabinęs.
Galvojau, kad tokią reakciją jam sukėlė didelis įspūdis pagaliau pamačius taip lauktą Kalėdų Senelį, tačiau tik jam pradėjus kreiptis į vaikus storu, pakeltu balsu, mano berniukas ėmė ašaroti. Deja, jis buvo toks ne vienas.
Žinoma, Kalėdų Senelis vaikams turėjo įteikti dovanėles, už kurias mes – tėvai sumokėjome nemažai pinigų, tačiau jos bent mano berniuko tikrai nedžiugino. Laimė, kad Kalėdų Senelis neprašė vaikų padeklamuoti, ką jie per metus išmoko, nes mano Matui jau buvo išbandymas vienam nueiti, atsisėsti Kalėdų Seneliui ant kelių, nusifotografuoti ir atsiimti dovaną.
Kaip supratau, jo ta dovana nedžiugino, vaiko akys buvo išsigandusios, jis net neskubėjo išpakuoti dovanos. Šiais metais kaip nekeista, Matas kur kas mažiau kalba apie Kalėdų Senelį. Be abejo, dovanų nori, rašo laišką, tačiau jau tiek apie Kalėdų Senelį nebeklausinėja.
Dabar su baime laukiu šių metų šventės, kadangi žinau, kad vėl lankysis tas pats Kalėdų Senelis, bandau su vaiku kalbėtis, atrodo, lyg viskas gerai, tačiau nesu garantuota, kokia vėl bus jo reakcija išvydus gyvai. Bijau, kad tai nebūtų vaikui kažkokia trauma, kuri trukdys kiekvienais metais džiaugtis šventėmis“, – savo asmenine patirtimi dalinasi Violeta.
Kodėl vaikai bijo Kalėdų Senelio?
VšĮ „Vilniaus šeimos psichologijos centro“ vaikų psichologė Julija Vlasovienė teigia, kad vaikai turi natūralią tendenciją būti atsargūs su tuo, kas jiems nepažįstama. Šis atsargumas, pasireiškiantis vengimu, išgąsčiu, o kitais atvejais – ašaromis ar pasislėpimu už mamos ar tėčio kojų, yra reikalingas mažam bei pažeidžiamam žmogui.
„Kalėdų Senelis tikrai gali būti gąsdinantis personažas. Mažo vaiko akimis jis labai aukštas, didelis, su didingai išsipūtusiu kostiumu, keistai ir ryškiai apsirengęs.
Jau pati raudona drabužių spalva gali signalizuoti apie pavojų, o kur dar barzda, dengianti beveik visą veidą“, – vardina psichologė.
Pasak specialistės, kada nematome žmogaus veido – nematome jo mimikos, nesuprantame jo jausmų bei ketinimų, o tai smegenims siunčia signalą, kad būti su šiuo asmeniu yra nesaugu.
„Manau, kad yra pakankamai daug objektyvių priežasčių, kodėl vaikas greta Kalėdų Senelio gali jaustis nesaugus. Taip pat nederėtų vaikų gundyti dovanomis, kadangi gerai, jog atžala pirmiausia ima ginti savo saugumą, o ne pasiduoda pagundoms“, – tikina psichologė.
Būdai, kaip prisijaukinti
Tėvų elgesys, kaip vaikas jaučiasi prie Kalėdų Senelio, taip pat yra reikšmingas. Greta atsargumo ir baimės, vaikai neabejotinai patiria ir smalsumą – jiems rūpi sužinoti, kas čia toks, patyrinėti ir pabendrauti.
Vis dėlto, kad smalsumas taptų stipresnis už baimę, būtinas laikas susipažinimui, reikalingi tėvų paaiškinimai ir palaikymas.
„Sutikus Kalėdų Senelį reikia leisti vaikui jį stebėti, prie jo priprasti, kitaip tariant – surinkti visą reikiamą informaciją apie tai, kad sutiktas nepažįstamasis nėra pavojingas.
Vienam vaikui tai išsiaiškinti gali pakakti kelių minučių, o kitas saugumu įsitikins galbūt tik po valandos stebėjimo, kada pamatys, jog visi su Kalėdų Seneliu bendravę vaikai grįžta sveiki ir laimingi“, – sako Julija Vlasovienė.
Šie skirtumai priklauso nuo vaiko temperamento, raidos etapo, patirties ir net nuotaikos tuo metu, tačiau toks prisitaikymas yra visiškai įprastas.
Psichologės teigimu, tėvų pasakojimai apie Kalėdų Senelį taip pat gali padėti vaikui pasijusti saugesniu. Prieš susitikimą su šiuo personažu galima papasakoti arba paskaityti knygą apie jį, kadangi pažinimas visuomet mažina nerimą.
Vis dėlto, svarbu nepersistengti ir nepulti pasakoti įspūdingų, turinčių mažai atitikmenų realybėje, istorijų, kadangi pernelyg įaudrinta vaikų fantazija ir stiprios emocijos, susijusios su šiuo personažu, baimę gali tik sustiprinti.
„Vaikui gali būti labai įdomu ir pakankamai saugu šalia mamos vartyti knygutę ir įsivaizduoti rogėmis dangų skrodžiančias Kalėdų Senelio roges, tačiau tai nereškia, kad vaikas neišsigąs elektrinėmis rogėmis garsiai atzvimbiančio personažo. Taigi, reikia vengti vaikams sukelti per daug stiprias emocijas“, – tėvams pataria vaikų psichologė.
Galiausiai susitikus su Kalėdų Seneliu vaikui gali prireikti padrąsinimo ir užtikrinimo, kad šis personažas nėra pavojingas ir tokiais atvejais tėvams derėtų švelniai padrąsinti savo vaikus šiai naujai ir įdomiai patirčiai.
Eilėraščių deklamavimas – prasta mintis?
Tikriausiai daugeliui pažįstama situacija, kada Kalėdų Seneliui prašant padeklamuotų eilėraštį ar padainuotų dainelę, vaikas puola į ašaras ir dar labiau išsigąsta.
Visgi, pašnekovė džiaugiasi, kad šiandien suaugusiųjų požiūris keičiasi ir ima vyrauti suvokimas, kad Kalėdų šventės ugdymo įstaigose turi būti skirtos vaikams, o ne auklėtojų ar tėvelių džiaugsmui, matant „gerai išauklėtų“ trimečių pasirodymus.
„Didelė dalis ikimokyklinukų dar nėra ir neprivalo būti pakankamai brandūs, kad sugebėtų susikaupti ir prisiminti visą eilėraštį bei jį padeklamuoti daugybės žmonių akivaizdoje. Įsivaizduokite, kad turite Kalėdų šventės metu padaryti kokį nors pristatymą kolegoms. Laikysite tai linksmybėmis ar darbu?
Be to, ką jausite, jei prieš kolegas nepavyks pasirodyti taip, kaip norėjote – ką nors pamiršite, supainiosite? Tikriausiai patirsite gėdą, nusivylimą ar sumišimą, galbūt supyksite arba bandysite apsimesti, kad nieko neįvyko, nors viduje liks susierzinimas ir liūdesys“, – kalba psichologė.
Kitas aspektas – dažnai vaikų prašoma eilėraščius sakyti atsistojus ramiai ir nesimuistant, tačiau Julija Vlasovienė atkreipia dėmesį, kad nemaža dalis ikimokyklinio amžiaus vaikų, taip pat ir kai kurie pradinukai, nors prieš tai stovėjo ramiai, deklamuodami ima muistytis, sukinėtis, tūpčioti, vaikščioti ir visaip kitaip judėti.
„Viso to sprendimas – netramdyti vaikų judesių. Žmonių atmintį tyrinėjantys mokslininkai nustatė, kad judėjimas suaktyvina smegenų centrus, atsakingus už informacijos įrašymą į atmintį, taip pat ir jos atgaminimą.
Būtent mažų vaikų smegenyse esantys centrai, atsakingi už judesių koordinaciją ir atmintį, yra glaudžiai susiję tarpusavyje.
Taigi, vaikai žino, ką daro – muistydamiesi jie bando atsiminti taip gerai, kaip tik gali, o mums tereikia jiems netrukdyti“, – pabrėžia specialistė.
Eilėraščių mokymasis ar deklamavimas Kalėdų Seneliui prie eglutės, anot psichologės, gali būti šauni šventės dalis, kadangi yra vaikų, kurie nori ir gali įveikti šį iššūkį, o įveikę džiaugsis savo pasiekimu, dėl ko augs jų savivertė. Tačiau, kaip psichologė minėjo, reikia būti jautriems kiekvieno vaiko išgyvenimams ir jei vaikas nenori deklamuoti eilėraščio – nereikia versti jo tai daryti, o jei vaikas patyrė nesėkmę – būtina paguosti ir apkabinti.
Gąsdinimai, kad vaikas negaus dovanų
Sutiksite, kad dėl prasto vaikų elgesio tėvai įprastai gąsdina atžalas, kad Kalėdų Senelis jiems neatneš dovanų. Visgi psichologės manymu, Kalėdų Senelio naudojimas vaikų disciplinos tikslais atneša daugiau žalos, negu naudos.
Pirmiausia, kad vaikas klausytų suaugusių nurodomų, jis turi aiškiai žinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks – ne. Pasakymas: „Būti geram“ šiuo atveju vaikui neparodo, ką jis turėtų daryti, ir ko nedaryti, kad gautų taip trokštamas dovanas.
„Galiausiai, grasinimas turbūt ir liks grasinimu, o ne realiais veiksmais, kadangi taip gąsdinamas vaikas dovanas vis tiek gaus, o suaugusiojo žodžiai praras savo vertę. Taigi, kai vaikams sakome ką nors apie galimas jų elgesio pasekmes, turime būti tikri, kad būtent taip ir pasielgsime, jei vaikas nenustos elgtis netinkamai. Ar ketinate palikti vaikus be ilgai lauktų dovanų? To nelinkėčiau nei jums, nei jūsų vaikams“, – komentuoja Julija Vlasovienė.
Kalėdos – graži ir prasminga šventė, kurios, anot specialistės, nederėtų suprimityvinti tik iki susitikimo su Kalėdų Seneliu ir dovanų gavimo, todėl ir personažai švenčių metu gali būti įvairūs, nekeliantys tiek vaikams nepasitikėjimo, o sukuriantys aplinką, kur vaikai jaustųsi mylimi, gerbiami ir saugūs.
