200 dienų viešųjų darbų, 2 tūkst.dolerių bauda ir metai kalėjimo lygtinai – toks nuosprendis su kokaino paketėliu įkliuvusiai Paris Hilton. Šios aukštuomenės liūtės teisės pažeidinėjimų istorija ilga, bet už tai ji atsėdėjo tik 23 paras. Tokio teisingumo organų humaniškumo priežastis akivaizdi – Paris pernelyg turtinga, kad bausmę atliktų kaip ir kiti eiliniai teisės pažeidėjai. Auksinis jaunimas visais laikais kėlė rūpesčių savo tėvams ir valstybei, bet visuomet išsisukdavo, nes jaunų turčių nusikaltimai buvo ir tebėra socialinės santvarkos palaikymo priemonė.
Elgėsi kaip barbarai
Pirmojoje VI a. pusėje Bizantiją užgriuvo baisi neganda. Tais laikais labai populiarios šalyje buvo ristūnų lenktynės hipodrome, ir dauguma gyventojų šliejosi prie vienos ar kitos sirgalių partijos. Venetų, arba ,,mėlynųjų“ partija vienijo aristokratiją ir visus tuos, kurie su ja buvo susiję ar stengėsi ja sekti. Prasinų, arba ,,žaliųjų“ partijai priklausė daugiausia prekeiviai, jūrininkai ir amatininkai. 527 metais į valdžią atėjęs imperatorius Justinianas atvirai palaikė aristokratus, ir ,,mėlynieji“ pajuto, kad pagaliau atėjo metas suvesti sąskaitas su ,,žaliųjų“ komandos sirgaliais.
Pačius agresyviausius sirgalius, paprastai tvirtai sudėtus jaunuolius, pasirengusius bet kam dėl savo komandų, vadino stasiotais. Tai dažniausiai buvo kilmingų ir turtingų šeimų atžalos ir prie jų prisiplakę palaižūnai, visados pasirengę palėbauti savo turtingų patronų sąskaita. Tad ,,mėlynųjų“ stasiotus visiškai pagrįstai būtų galima vadinti auksiniu jaunimu. Ir šitie viskuo aprūpinti ir gyvenantys kaip inkstas taukuose jaunuoliai Konstantinopolyje pradėjo tikrą terorą.
Viskas prasidėjo nuo to, kad ,,mėlynieji“ stasiotai susigalvojo ypatingą madą. To meto įvykių liudininko istoriko Prokopijaus Kesariečio žodžiais, jie ,,pradėjo kirptis plaukus visiškai kitaip negu likusieji romėnai. Jie visiškai nebekirpdavo ūsų ir barzdos, bet nuolatos rūpinosi, kad ir barzda, ir ūsai būtų vešlūs, kaip persų...
Jų mantijos, plačios kelnės ir ypač avalynė tiek pagal pavadinimą, tiek pagal išvaizdą buvo ,,huniška“. Kitaip tariant, Konstantinopolio elito atstovai norėjo atrodyti kaip barbarai, o netrukus ir elgtis pradėjo kaip barbarai. Metraštininkas praneša: ,,Iš pradžių beveik visi jie naktimis atvirai nešiojosi ginklus, o dieną po drabužiais prie šlaunies slėpė nedidelius kinžalus –dviašmenius trumpus durklus. Kai tik pradėdavo temti, jie susiburdavo į gaujas ir plėšikaudavo visoje agoroje ir siaurose gatvelėse, užpuldami tuos, kurie padoriau atrodė. Iš aukų jie atimdavo ir rūbus, ir diržus, ir auksines sagtis, ir visa kita, ką jos turėdavo. Kai kuriuos apiplėštus žmones net ir nužudydavo, kad šie niekam nepasakotų, kas jiems nutiko“.
Kokių gi priemonių ėmėsi miesto valdžia? Ogi jokių, nes Konstantinopolio valdininkai ir tvarkos sergėtojai arba patys buvo ,,mėlynųjų“ gretose, arba bijojo stoti skersai kelio partijai, kurią rėmė pats imperatorius.
Prokopijus rašė:,,Kadangi nusikaltimai tęsėsi, o viešpataujančioji valdžia į piktadarius nekreipė jokio dėmesio, šių žmonių įžūlumas tolydžio didėjo...Ir visa tai vyko ne tamsoje ir ne paslapčiomis, o bet kuriuo paros metu, bet kurioje miesto dalyje, netgi pasitaikydavo, kad piktadarystė būdavo įvykdoma pačių garbingiausių žmonių akivaizdoje. Juk jiems nereikėjo slėpti piktadarybės, nes virš jų galvų nekybojo bausmės baimė, netgi priešingai, jiems atsirado savotiška paskata varžytis, kuris geriau pademonstruos savo jėgą ir drąsumą, vienu smūgiu nužudydamas kokį nors beginklį priešais ateinantį žmogų“.
Reikia pasakyti, kad auksinio jaunimo, susijusio su tuometine valdžios partija, teroras atsirūgo pačiam imperatoriui. 532 metais ,,žalieji“, pavargę nuo ,,mėlynųjų“ savavaliavimų, pareikalavo, kad Justinianas padarytų galą neramumams. Šis atsisakė, ir netrukus Konstantinopolį apėmė didelis sukilimas, kuris vos nekainavo imperatoriui sosto. Nuo tada valdžia savo atžalas stengėsi laikyti pažabotas. Tačiau ne visuomet tai pavykdavo.
Jaunimui patinka peržengti ribas, elgiantis kai kada įžūliai ir provokuojamai įstatymo ir moralės požiūriu. Jaunuoliai, kilę iš turtingų ir įtakingų šeimų, neretai nusprendžia, kad jiems viskas leistina.Tokioje epochoje, kur valdžia rūpinasi tvarka ir siekia žiūrėti teisėtumo kad ir dėl akių, auksinio jaunimo išsišokimai paprastai apsiriboja lėbavimais ir eksperimentais mados srityje. Tačiau būna, kad valdžia sąmoningai stengiasi nepastebėti jaunų ir turtingų žmonių išsišokimų.Tuomet auksinis jaunimas pradeda kelti pavojų aplinkiniams ir sau pačiam.
Apskųsti neįmanoma
Išsivysčiusio feodalizmo epochoje jauniems bajorams buvo įprasta linksmintis ir ūžauti be saiko. Riterių epochoje bajorų kilmės ponams buvo visiškai įprasta įjoti į valstiečio namus, norint pasislėpti nuo lietaus, arba pagrobti kokio nors prastuolio sužadėtinę, kadangi į tokias smulkmenas niekas nekreipė dėmesio, ir jie likdavo nenubausti. Tačiau auštant Naujiesiems laikams požiūris į tokius veiksmus ėmė keistis.
Buržuazinės revoliucijos propagavo lygybės prieš įstatymą idėją, o pažeidėjų laukė griežtos bausmės. Taip buvo ir XVII a. Anglijos revoliucijos laikais, ir Prancūzijoje Robespjero laikais. Tačiau revoliucinius režimus pakeitė reakcija, ir auksinis jaunimas atsiėmė savo iš tų, kurie neseniai dar kovojo už lygiateisiškumą. Naujoji valdžia, aišku, žiūrėjo į tai pro pirštus.
XVII a. antrosios pusės Anglijoje, kada Kromvelio respubliką pakeitė atgimusi monarchija, lygybės prieš įstatymą idėja buvo laikoma kažkokia pavojinga beprotybe. Viktoras Hugo aprašė to meto Anglijos visuomenės nuotaikas romane „Žmogus, kuris juokiasi“: ,,Anglija gailėjosi savo sunkių nusidėjimų ir laisvai atsikvėpė...“
Nepaklusnumo dvasia išsisklaidė, buvo atkuriamas ištikimumas monarchui. Būti gerais ištikimais valdiniais – į tai nuo šiol buvo nukreipiami visi ambicingi siekiai. Visi atsikvošėjo nuo politinės beprotybės, visi dabar koneveikė revoliuciją, tyčiojosi iš respublikos ir iš to nuostabaus meto, kada nuo lūpų nenuėjo skambūs žodžiai ,,Teisė, Laisvė, Pažanga“;iš jų retoriškumo dabar buvo juokiamasi... Kas būtų buvę, jei visiems be išimties būtų suteiktos visos teisės. Ar įmanoma, kad šalį valdytų piliečiai?“
Tokiomis aplinkybėmis jaunieji bajorai jautėsi visiškai nebaudžiami ir pramogavo kiek širdis geidė. V. Hugo aprašė, kaip linksminosi Linksmuolių klubo nariai (Fun Club): ,,Valdant Jakovui II vienas jaunas lordas milijonierius privertė kvatoti visą Londoną: jis naktį pramogai padegė kažkieno lūšną; jį paskelbė pokštų karaliumi. Nelaimingieji lūšnos gyventojai išsigelbėjo vilkėdami vienais apatiniais, praradę visą savo varganą mantą. Naktį, kai gyventojai miegojo, Linksmuolių klubo nariai, visi aukščiausios aristokratijos atstovai, bastėsi po Londoną, plėšė nuo vyrių langines, pjaustė gaisrines žarnas, išmušinėjo statinių su vandeniu dugnus, nuiminėjo iškabas, trypė daržus, gesino gatvių žibintus, pjūklais pjaustė sutręšusias namų sienas laikančius pastapus, daužė langų stiklus, ypač varginguose kvartaluose. Taip su varguoliais elgėsi turčiai. Juos apskųsti buvo neįmanoma“.
Laukite tęsinio
