Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Mirties nuosprendis. Tokį teismo sprendimą 1951 metais Irkutske išgirdo Šiaulių miesto garbės pilietis, profesorius habil. dr. Vytenis Rimkus. Bausmė buvo pakeista 25 metais lagerio. Šią vasarą V. Rimkus iš Irkutsko archyvo atgavo kaltinamąją medžiagą – tris bloknotus ir penkis mokykliniuose sąsiuviniuose leisto laikraščio „Taiga“ numerius.
Originalai grįžo pas šeimininką
Atgauti tremties kūrybą V. Rimkus seniai norėjęs. Pernai į šeimos tremties vietas Irkutsko srityje grįžusi Vytenio Rimkaus sesuo Elzbieta Rimkutė-Bagdonienė nuvyko ir į teismo archyvą Irkutske.
„Nei politikos, nei kriminalo, bet 25 metai... “ – nusistebėjo archyvo darbuotoja. Ji paaiškino, kad šiai medžiagai gauti reikia oficialiai įgalioto asmens su notaro patvirtinimu rusų kalba.
Patalkino buvęs tremtinys Česlovas Mižutavičius. Šių metų birželį jis atvežė siuntinį: penkis „Taigos“ numerius, du V. Rimkaus ir vieną bendrabylio Juozo Balčiūno bloknotus su eilėraščiais. Eilėraščiai parašyti pirmaisiais tremties metais.
Leidėjai – abiturientai
Rimkų šeima į Irkutsko sritį buvo ištremta 1949 metų pavasarį.
1950 metų birželio 26-ąją Vesiolos gyvenvietėje, Alzamajaus rajone, išėjo pirmasis neperiodinio lietuvių laikraščio „Taiga“ numeris.
Tekstus rašė dviese: buvę bendraklasiai V. Rimkus ir Juozas Balčiūnas. Prieš metus Lietuvoje jie buvo abiturientai, kuriems iki atestato trūko trijų mėnesių.
Viršelius kūrė ir leidinį iliustravo V. Rimkus. Visi tekstai pasirašyti slapyvardžiais. Atgavęs „Taigą“, V. Rimkus pasistengė atkurti, kas rašyta jo, kas – J. Balčiūno.
„Kai žiūriu dabar, primityvoka, vaikiška. Bet yra ir ne visai vaikiškų dalykų, – vertina V. Rimkus. – Mes nutarėme nepolitikuoti. Bet, pasirodo, ir tai buvo politika. To meto valdžios akimis – nusikaltimo elementas.“
Sąsiuviniuose į akis krenta raudonu pieštuku pabraukti žodžių junginiai ar ištisi puslapiai.
Pasak V. Rimkaus, ko gero, iš Lietuvos pakviestas vertėjas žymėjo „ypatingus tikslus“, „kenksmingas“ vietas vertimui į rusų kalbą.
Žvilgsnis į Stalino mirtį
Irkutsko archyvuose 63-ejus metus pragulėjusiame bloknote išliko tremties metais, iki kratos rašyti V. Rimkaus eilėraščiai.
Tarp eilėraščių – ir „Viena juokinga poema“, rašyta 1949–1951 metais. Ji nebaigta.
„Viena juokinga poema“ apie Stalino mirtį kurta jam dar esant gyvam. „Čia jau nachalizmas“, – dabar juokiasi V. Rimkus.
Prieš daugiau nei šešis dešimtmečius jis eiliavo:
Nemirtingieji vis tik miršta –
Visų mūs kaulai juk supūva,
Ir giltinė šaltaisiais pirštais
Nuvainikuoja daug karūnų.
Todėl drįsau sau pasiskirti
Ištirt gyvenimą ir mirtį
Tikrai nemirštamų vardų,
Bet jau numirusių vadų.
Įžvelgė organizaciją
Apie būsimą areštą niekas nieko neįtarė. Tuo metu „Taigos“ leidyba buvo sustojusi, tapusi „tam tikra praeities dozele“. V. Rimkus buvo pradėjęs traktoristo darbą.
1951 metų birželio naktį areštuoti keturiese: abu „Taigos“ autoriai ir dvi merginos-platintojos: V. Rimkaus sesuo Elena Rimkutė ir Verutė Vilkauskaitė. Leidybinė-kūrybinė veikla įgavo organizacijos vardą.
Didelė Rimkų šeima, kurioje augo trys maži vaikai, liko be dviejų maitintojų.
Tarė paskutinį žodį
Pilietinio teismo procesas vyko dvi-tris dienas.
„Gatvės buvo perkastos, kalinių mašina negalėjo privažiuoti prie teismo. Vesdavo gatve: priekyje – kariškis, tarp visų teisiamųjų – po sargybinį su automatais. Iš šonų – apsauga su šunimis. Pravalo visą gatvę, veja praeivius. O mes einame tokioje „pagarboje“ banditų grupė į teismą“, – ironiškai šypsosi V. Rimkus.
Keturi kaltinamieji, teisėjas, prokuroras, gynėjai, ginkluota sargyba. Gynyba – formali: „Jauni, prisipažino“. „Prisipažinimą“ reiškė tai, kad teisiamieji patvirtino, jog laikraščiai, bloknotai yra jų.
Paskutinį žodį tarė V. Rimkus. Šiandien profesorius apgailestauja, kad niekas neprotokolavo jo kalbos.
Kalbėjo ilgai – daugiau nei valandą. Viską išsakė. „Sakiau, kad ne mes kalti, o jūs kalti. Galvoju, gal tas ir prisidėjo, kad gavau baudžiamąjį lagerį“, – svarsto V. Rimkus.
V. Rimkus buvo nuteistas aukščiausia bausme, kuri pakeista į 25 metus lagerio. Tokia pat bausmė teko ir J. Balčiūnui. E. Rimkutė nuteista 10 metų, V. Vilkauskaitė – 8 metams. Po Stalino mirties bausmės sumažintos.
Pirmasis lageris
Po teismo V. Rimkų įmetė į bendrą kamerą vidaus kalėjime.
Čia jis sutiko lietuvį profesorių, nuteistą 10 metų. Jis buvo Amerikos pilietis, prieš pat karą atvykęs pas gimines į Lietuvą ir įstrigęs. Pradėjęs rašyti skundus, pakliuvo į kalėjimą. Profesorius labai apsidžiaugė, sužinojęs, už ką nuteistas Vytenis.
„Pasirodo, kažkas kažką čia daro! O mes, idiotai, durniai, vis nežinome, už ką sėdime“, – sakė profesorius.
Pirmoji V. Rimkaus bausmės vieta – sustiprinto režimo lageris ant Baikalo ežero kranto.
„Gėrėjausi Baikalu“, – nusišypso V. Rimkus. Ir papasakoja apie lageryje bausmę atlikinėjusį pagyvenusį vyrą, kuris net ir sunkiomis sąlygomis neprarado žmogiško orumo ir sugebėdavo gėrėtis Baikalu.
Nedideliame 106-ajame lageryje, pavadintame pagal kilometrus iki Irkutsko (106 kilometrai), V. Rimkus praleido pirmąją žiemą.
Žemiau lagerio, palei Baikalo krantą, ėjo geležinkelio linija. Aukščiau buvo klojama nauja. Kaliniai daužė akmenis, tiesė bėgius.
Iš lagerio į lagerį
Vidurvasarį V. Rimkų metams išvežė į naujai pastatytą didelį lagerį pačiame Irkutske.
Lageris su daugiau nei 1000 kalinių buvo labai maištingas. Čia šiauliečiui pirmą kartą teko susidurti su apšaudymu. Žuvo apie dešimt žmonių. Kulka pakirto ir vieną ant narų gulėjusį lietuvį.
Įskaičiuodamas laikino įkalinimo vietas, gyvenimą vagone, jis suskaičiavo apie 30 punktų, kuriuose teko būti.
„Lageriuose pradėjau uždarbiauti, tapyti portretus. Man atrodo, ir mamai esu kažką nusiuntęs“, – sako V. Rimkus.
Per visus metus lageryje V. Rimkus gavo vienintelį siuntinį. Jį atsiuntė buvęs lagerio draugas Juozas Kaupas.
Iš bendrabylių liko vienas
Po Stalino mirties V. Rimkui bausmė sumažinta iki 10 metų, vėliau – iki 5 metų. Etapais jis buvo grąžintas į tremtį.
Jau kaip laisvas tremtinys Taišeto lageryje aplankė J. Balčiūną. Vėliau kartu dar pagyveno tremtyje.
Vienas po kito tremtiniai pradėjo grįžti į Lietuvą. „Šiauliuose mūsų pasidarė didelis būrys“, – prisimena V. Rimkus.
Sekmadieniais jaunimas organizuodavosi ekskursijas po Lietuvą. Kelionė, į kurią V. Rimkus negalėjo važiuoti, buvo lemtinga. Avarijoje iš karto žuvo du jo klasės draugai, J. Balčiūnas mirė nuo sužeidimų. Jam buvo 27-eri.
Verutė Vilkauskaitė ištekėjo Sibire, su vyru grįžo į Lietuvą. Amžinybėn išėjo praėjusią vasarą. Amžinybėje ilsisi ir V. Rimkaus sesuo Elytė.
Kaltųjų neieško
Baimės, svarsto V. Rimkus, tremtyje, lageryje, lyg ir nepatyręs. „Buvo ne baimė, o pyktis, keršto jausmas“, – patikslina.
Prisimena, jog šeimoje prieš trėmimą buvo sutarta, kad Vytenis bėgs. Bet tokios galimybės neatsirado: iki plento jis vestas su įremtu į nugarą šautuvu.
„Nuo Smolensko noras bėgti išgaravo. Tėvas – senas, vaikai – maži. Turėjome 100 kilogramų pupelių maišą, tik aš vienas galėjau jį į vagoną įkelti. Atėjo jausmas: kas bus, tas“, – sako V. Rimkus.
Jis neabejoja: jei tąkart būtų pabėgęs, jau seniai būtų miręs. Turėjo ryšių su partizanais, miške buvo laukiamas.
V. Rimkus atviras: „Keršto jausmas buvo didžiulis. Kai kurios pavardės stribų, kurie lydėjo, man buvo žinomos. Būtų buvę keršto aktų. Kerštas buvo dėl visos Lietuvos likimo.“
Iki šios dienos V. Rimkus neieškojo, kas pasirašė dokumentus dėl jų šeimos trėmimo. Taip apsisprendė.
O ar buvo išduotas tremtyje? V. Rimkus sako, kad viskas įvyko atsitiktinai.
Istorija prasidėjo nuo medžiotojų – persirengusių čekistų operatyvininkų grupelės. Medžiodami po taigą, jie užeidavo į gyvenvietes, pas žmones, pakalbindavo.
Vienas iš vyriausių (tai paaiškėjo vėliau), atrodė geras žmogus, dalijosi maistu, užjautė tremtinius, klausinėjo, kaip jie gyvena.
„Šokiai, dainos, čia net laikraštis buvo“, – išgirdo.
„Mes, grįžę iš lagerio, nieko nekaltinome. Kaltinti reikia pačią aukščiausią valdžią. Sistema kalta. Žmonės nekalti. Kitas dalykas – tikra išdavystė“, – pabrėžia V. Rimkus.
Ir pajuokauja: „Visas aparatas teisė, žudė žmones už anekdotą, o visą Tarybų Sąjungą ir pražiopsojo.“
