Prieš 40 metų atsisakęs auksu dengtų pinigų, dabar pasaulis priėjo rimtą ekonomikos krizę ir kryžkelę. Kodėl ekonomikai jau nebepadeda spausdintų banknotų prikimšti gelbėjimo ratai?
Prognozėse bei teorijose pasiklydusiems šiandieniniams ekonomistams, per medžius nebematantiems miško, nekenktų prisiminti ekonomikos istoriją – kad ir tai, kaip XVII amžiaus pabaigoje, nepasidalindami kaip tik mūsų platumų žemių, kaktomis susirėmė tuo metu aplink visą Baltiją karaliaujanti Švedija ir sustiprėjusi Rusija.
Retai susimąstome, kad karas – ne tik mūšiai ir kraujas, bet ir labai brangi kampanija. Šiaurės karas (1700–1721), kuriame dalyvavo ir mūsų Lietuva, užsitęsė net du dešimtmečius ir tapo didžiuliu iššūkiu tiek Švedijos, tiek Rusijos valdovams.
Rusijos caras Petras I (1672–1725) nutarė finansuoti karą priversti savo šalies gyventojus – padidino esamus mokesčius ir įvedė naujų. Buvo įteisintos rinkliavos už kasdienius daiktus: pirtis ir malkas, trobų kaminus ir batus, o vyrams – už ūsus ir barzdas! Sumokėjusieji barzdos mokestį vietoj kvito gaudavo specialų ženklą – žetoną.
Karus laimi pinigai
Na, o Švedija elgėsi taip, kaip valstybių vadovai elgiasi ir šiandien. 1701 metais Švedija atnaujino popierinių banknotų leidybą ir, žinoma, negalėjo atsispirti pagundai karo reikmėms trūkstamus pinigus paprasčiausiai atsispausdinti. Kas buvo be saiko spausdinant banknotus, lengvai nuspėjama – pinigai pradėjo greitai nuvertėti, dėl to neišvengiamai ėmė trikti armijos aprūpinimas, smuko švedų armijos koalicijos karių dvasia.
Žinoma, lėmė daug įvairių faktorių, kad Šiaurės karą laimėjo Rusija, bet tikrai ne paskutinėje vietoje buvo protinga biudžeto politika ir karo finansavimas. Juk išbadėję, pusnuogiai ir beginkliai kariai nėra laimėję dar nė vieno karo.
Beje, visa tai tiesiogiai atsiliepė ir mūsų protėviams – laimėję karą rusai iš švedų atplėšė prieigą prie Baltijos jūros, o netrukus į savo išplėstą imperiją pasiglemžė ir mūsų Lietuvą...
Pinigas – seniausia prekė
Ekonomikos kraujas – pinigai – atsirado dar akmens amžiuje, vos žmogui išmokus keistis gėrybėmis. Dėl skirtingų žmonių poreikių natūriniai mainai greitai komplikavosi, prireikė tarpinės prekės – pinigų.
Taip, pinigai yra būtent tarpinė prekė, todėl jais negali tarnauti akmenys ar pagaliai, o tik koks nors sunkiai pagaminamas ir likvidus (vertingas, todėl plačiai geidžiamas ir nesunkiai iškeičiamas) daiktas.
Akmens amžiuje pinigų funkciją atliko kailiai, o prieš trejetą tūkstantmečių populiariausiais universaliais pinigais tapo auksas. Jis sunkiai išgaunamas, todėl visų vertinamas. Auksu patogu ne tik matuoti kitų prekių vertę, už jas mokėti – juo smagu ir taupyti, nes esi tikras, kad tavo auksas nesurūdys, nepašvinks, nepasens. Svarbiausia, auksas paklausus ir likvidus, nes jo geidžia ne tik norintieji taupyti, bet ir pramonė, ir juvelyrai.
Žmonijai turtėjant ir atitinkamai gausėjant auksinių monetų, auksą imta kaupti bankų saugyklose, o vietoj auksinių monetų į apyvartą pradėta leisti jų atitikmenis – popierinius banknotus. Kadangi juos bet kada buvo galima banke iškeisti į auksą (pavyzdžiui, užsienio prekybai, kur cirkuliuoja kitokie banknotai), žmonės ėmė popieriniais pinigais pasitikėti.
Dolerio aukso amžius
Konkuruodamos dėl įtakos, teritorijų, žaliavų ir naujų rinkų savo prekėms, praėjusį šimtmetį Europos valstybės įsivėlė į du žiauriausius žmonijos istorijoje pasaulinius karus. Abu kartus labai pasisekė Jungtinėms Valstijoms, nes jos, būdamos nuošaliai nuo karo ugnies, besipliekiančiai Europai tiekė ir ginklus, ir maistą. Žinoma, už auksą, nes karo taršomų šalių valiutos buvo labai nuvertėjusios. Užtai Amerika nepaprastai praturtėjo. Ji ne tik tapo pirmąja pasaulio ekonomika, bet ir sukaupė 70 procentų pasaulio aukso atsargų (neskaitant Sovietų Sąjungos aukso).
Karui baigiantis, 1944-ųjų liepą, Jungtinių Valstijų miestelyje Breton Vudse buvo pasirašyta sutartis, faktiškai įtvirtinusi dolerį kaip pasaulinę (rezervinę) valiutą. Taip pat buvo įkurtas Pasaulio bankas ir stabilizuotos 44 Vakarų šalių valiutos.
Buvo susitarta, kad visų tos sutarties šalių valiutos garantuojamos JAV doleriu, o pastarasis – auksu. Tada nustatytas ir tuometinis aukso standartas – 35 doleriai už Trojos unciją (tai 31 gramas).
Išlaidauti ar taupyti?
Turėdama baisią pagundą – legalias dolerių spausdinimo stakles – JAV vyriausybė pokariu neatsispyrė pagundai kasmet išleisti keliais procentais daugiau negu surenka į savo šalies biudžetą, o skirtumą apmokėti atspausdintais doleriais.
To pasekmė – ilgainiui doleris pradėjo nuvertėti, o aukso kaina – kilti. Procesą pagreitino pokariu prakutusios Vakarų šalys. Nuvertėjančius popierinius dolerius jos ėmė Amerikai grūsti atgal, reikalaudamos juos, kaip susitarta Breton Vudso sutartyje, iškeisti į auksą.
Ekonomistai įspėjo, kad JAV privalo mažinti prekybos ir biudžeto deficitus, paprasčiau tariant – apkarpyti išlaidas, gyventi pagal pajamas. Bet kaip mažinsi, kai esi įsivėlęs į brangius karus Korėjoje, Vietname, be to, juk smagiau pinigus spausdinti ir leisti, nei daugiau uždirbti, didinti mokesčius ir taupyti.
Taigi pokariu Vašingtonas pasirinko ne ekonominį, bet politinį sprendimą – toliau gyventi skolon.
Atsisakė aukso standarto
Tik viena bėda – aukso juk neatsispausdinsi. JAV aukso atsargos ėmė katastrofiškai tirpti. 1949–1971 metais jos sumenko nuo 20 000 iki 8000 tonų. Kalbama, jog 1971 metais buvo iškilusi grėsmė, kad aukščiausios prabos auksas JAV ižde tuoj tuoj visiškai pasibaigs.
Ekonomistai pasiūlė devalvuoti dolerį (sumažinti jo vertę) arba padidinti aukso kainą doleriais – iš esmės tai būtų tas pats. Tačiau JAV prezidentas Ričardas Niksonas (ne šiaip sau gavęs Suktojo Diko pravardę) paklausė ekonomikos monetarizmo teorijos tėvo Miltono Fridmano patarimo ir 1971-ųjų rugpjūčio 15-ąją paskelbė, jog... JAV doleriams atsisakoma aukso standarto, taigi JAV iždas dolerių į auksą niekam, niekur, niekada nebekeis!
Jeigu JAV netaupė, kol dolerį ribojo auksas, tai argi taupys, kai neliko jokių saitų? Pinigų spausdinimo staklės, deja, vis greitėjo. Doleris tapo JAV vertybiniu popieriumi, dengtu vien JAV ekonomikos galybe, JAV karine galia ir... žmonių tikėjimu, kad viskas „okei“.
Spausdinamų pinigų era
Galima paklausti, kodėl nežabotą dolerių emisiją (leidybą) toleravo ir nieko nesiėmė kitų šalių vyriausybės? Dėl savanaudiškumo. Visos kitos šalys irgi prisijungė prie tokios ekonominės politikos. Jos irgi pradėjo kasmet keliais procentais išleisti daugiau pinigų nei surinko mokesčių, o skirtumą – dengti atspausdintais frankais, kronomis, juaniais, rubliais, litais ir t. t. Nuvertėjus doleriui, lygiagrečiai nuvertėja ir kitos valiutos.
Priminsime, kad pokariu aukso Trojos uncija (31 gramas) kainavo 35 dolerius. O šiandien? Net apie 1660 dolerių!
Jei koks nors amerikietis tuo metu būtų pasidėjęs 100 JAV dolerių, tai 1971 metais, kai doleris buvo atsietas nuo aukso standarto, būtų ne be siaubo pamatęs, kad jo šimtinės perkamoji galia, matuojant kasdieninio vartojimo prekių kainomis, jau sutirpusi daugiau negu perpus – iki maždaug 40 dolerių.
Bet jeigu 1933 metais koks amerikietis, rizikuodamas sėsti į kalėjimą 10 metų, už tuos pačius 100 JAV dolerių būtų nusipirkęs apie 85 gramus aukso, tai 1971-aisiais, kai doleris buvo atsietas nuo aukso, jo turimas 85 gramų aukso luitelis būtų buvęs vertas tų pačių 100 dolerių.
Neblogai? Na o jau šiandien tos pačios senosios šimtinės ir 85 gramų aukso perkamoji galia būtų 6 doleriai (už 1933 metų popierinę šimtinę) ir... daugiau kaip 4500 dolerių (už 85 gramus aukso)!
Sunku nepastebėti skirtumo tarp 2,5 karto ir 750 kartų. Štai koks dolerio atsiejimo nuo aukso ir ilgametis neuždirbtų dolerių spausdinimo rezultatas.
Būta daug privalumų
Nekantresni skaitytojai gali paklausti – ką gi dolerio nuvertėjimas turi bendro su Europos Sąjunga, jos krize ir mūsų Lietuva, kurios litas jau seniai pririštas nebe prie dolerio, o prie euro?
Problema yra tokia: 1971 metais atsiejus pasaulio valiutą – dolerį – nuo aukso, prasidėjo naujas kapitalizmo modelis ir ekonomikos vystymosi ciklas, paremtas spausdintais ir vien pasitikėjimu dengtais pinigais. Šiuo metu pasaulis, atrodo, kaip tik prieina šio ciklo pabaigą.
Šis ciklas, be kita ko, buvo geras tuo, kad pusę amžiaus vyko labai spartus ekonomikos vystymasis. Visų šalių vyriausybės spausdino savo valiutas, bankai jas noriai skolino verslui ir tai buvo labai stiprus stimulas bemaž visoms šalims.
Popierinis gelbėjimo ratas
Vis dėlto yra ir kita medalio pusė. Kol pinigai buvo dengti auksu, ekonomikos nebuvo įmanoma pernelyg smarkiai praskolinti – matydami augančias skolas kreditoriai paprasčiausiai nebeskolindavo. Na o spausdintų pinigų sistemoje įmonės ir Vakarų šalių piliečiai skolintis įprato žymiai daugiau, o valstybinis sektorius – iš viso prarado saiką.
Didėjant žmonių skaičiui, didėjo ekonomika, vartojimas, atitinkamai augo ir biudžetų pajamos, tad bemaž visos vyriausybės lengva ranka ėmė vis naujas paskolas, jomis dengdavo senąsias ir toliau be saiko išlaidavo.
Gyventi skolon skatino ir ekonomistai, naiviai tikėję, kad po 1929-ųjų Didžiosios depresijos jie išmokę valdyti bet kokias krizes. Esą tereikia laiku imtis ryžtingų monetarinių priemonių (suprantama kalba kalbant – nepavėluoti gelbėti į bėdą papuolusių bankų ir vyriausybių). O gelbėjama vieninteliu būdu – vis tais pačiais dar mikliau spausdinamais pinigais...
2009-aisiasi rudenį būtent spausdintų dolerių mase iš tikro pavyko išgelbėti kelis didžiausius investicinius JAV bankus ir – galima drąsiai teigti – pačių Jungtinių Valstijų ekonomiką nuo griūties. Tačiau tuomet tapo akivaizdu, jog monetarinės priemonės ne išsprendžia problemą, o tik laikinai stumteli ją į ateitį.
Ir štai atėjo laikas, kai šalys prikaupė tiek skolų, jog ne tik nepajėgia jų grąžinti, bet savo biudžetuose jau nesurenka pinigų net tų skolų palūkanoms. JAV, kitos savo valiutas spausdinančios šalys dar gelbstisi (toliau atidėlioja problemų sprendimą) tuo, kad skyles užkaišioja tais pačiais spausdintais pinigais, bet ėmė kristi savo „spausdinimo staklių“ neturinčios valstybės – Graikija, Airija, Portugalija, Ispanija, jau riksmas kyla ir dėl Italijos.
Tik viena bėda – ne bėda. Atėjus krizei įsitikinta, kad šių laikų politikai negali bent kiek rimčiau sumažinti išlaidavimo. Ką jau kalbėti apie tai, kad smarkiau sumažinus atlyginimus bei pašalpas minios išeina į gatves protestuoti ir kelti riaušių. Kita bėda, jog kuriai nors vyriausybei ėmus taupyti, tos šalies ekonomika traukiasi dar smarkiau negu mažėja išlaidos, tad biudžete atsiveria dar didesnė skylė.
Trečia bėda – ekonomistai nebegali nieko prognozuoti. Ir tai ne jų, o politikų kaltė. Kol pinigai buvo dengti auksu, buvo galima bent jį pasverti, auksu rinkoje reguliuoti pinigų vertę. O kai pinigai dengti vien pasitikėjimu, nėra nei kuo jį pamatuoti, nei paskatinti – nebent tais pačiais popieriniais pinigais.
Tad ekonomistai, pramiegoję šią krizę, ginčijasi iki pamėlynavimo ir negali nieko tiksliai pasakyti, kada kas nutiks vėliau. Vienintelis dalykas, nekeliantis abejonių, – tai, kad nuo šiol ne tik doleriai, bet ir eurai, ir kitos valiutos nuvertės vis greičiau.
Krizių buvo ir bus
Pasaulis mokosi gyventi bent mažiau skolindamasis. Užuot leidusios naujus paskolų lakštus bei obligacijas, vyriausybės mažina išlaidas, didina, arba, kaip toje carinėje Rusijoje, įveda naujus mokesčius. Tiesa, šiais laikais tai nebe barzdų, o motociklų, prabangos, taršos ir kitokie mokesčiai, bet argi pavadinimas svarbu?
Aišku ir tai, kad Lietuva – maža, tad mūsų ekonomikos likimas visiškai priklausys nuo ES ir pasaulio ekonomikų.
„Tuščias reikalas pernelyg jaudintis dėl ateities, – mokė amžinas optimistas kareivis Šveikas. – Taip nebus, kad kaip nors nebūtų.“ Išgyvenome marus, karus, išgyvensime ir visas krizes, tarp kurių ši – tikrai ne paskutinė...
Sigitas Stasaitis
