Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate pagerbtas buvusio kolegos Sergejaus Piskunovo atminimas.
Tuometinio Pasvalio rajono policijos komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus inspektoriaus Sergejaus Piskunovo (40 m.) ir Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Vidos Kazlauskaitės (41 m.) lavonai su šautinėmis žaizdomis buvo surasti 2000-ųjų lapkričio 6-osios, pirmadienio, rytą, apie 7 valandos ir 40 minučių, sodų bendrijoje „Ekranas-1“, netoli S. Piskunovo sodo namelio.
Sekmadienį, apie devintą vakaro, kaimyninio sodo namelio gyventojai buvo girdėję šūvių seriją. Žmonės tais laikais buvo tiek įbauginti, kad net viskam nutilus bijojo eiti žiūrėti, kas darosi kaimynystėje, todėl lavonai buvo rasti tik pirmadienio rytą. Vėliau paaiškėjo, kad prokurorę buvo galima išgelbėti, nes ji mirė nuo vienintelio šūvio, nukraujavusi.
S. Piskunovas 1985 metais baigė Minsko aukštesniąją milicijos mokyklą. Dirbo Panevėžio miesto ir rajono, Pasvalio rajono policijos komisariatuose, vadovavo Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos Kontrabandos skyriui. Buvo vedęs, augino dvi dukras, kurioms tuo metu buvo 5 ir 15 metų.
Dabar pagerbiant buvusio kolegos atminimą, pasakyti gražūs žodžiai, kalbėta apie S. Piskunovo sąžiningumą, apie tai, kad jo mirtis paskatino atkreipti policijos vadovybės žvilgsnius į Panevėžį ir pagreitino Tulpinių žlugimą. Na o tomis dienomis viskas buvo daug sudėtingiau.
Generalinis pažadų nedalijo
Vos tik V. Kazlauskaitės palaikai buvo palaidoti Širvintų rajono, o S. Piskunovo – Panevėžio rusų kapinėse, tuoj prasidėjo įvairių nužudymo versijų kėlimas ir tyrimas.
Tuo metu dar buvo neišaiškinta ir tai, kas nužudė prokurorą Gintautą Sereiką. Tąsyk generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia buvo kalbėjęs, kad esanti peržengta paskutinė riba, kad nusikaltėliams būsiąs paskelbtas karas ir prokuroro nužudymas neliksiąs neatskleistas. Šį kartą K. Pėdnyčia buvo atsargesnis ir žurnalistams pažadų nedalijo. Negaudami informacijos, pastarieji kūrė savo versijas.
Įvertinus aplinkybę, kad S. Piskunovas, turintis žmoną ir dvi nepilnametes dukteris, į kolektyvinį sodą važiavo su netekėjusia prokurore, kai kam kilo minčių apie šeimyninę dramą, kai kas kalbėjo, girdi, šis policijos pareigūnas pats esąs susijęs su Tulpiniais. Netgi to meto generalinio komisaro pavaduotojas Vizgirdas Telyčėnas neneigė, kad S. Piskunovo išėjimas iš Panevėžio miesto dirbti į Pasvalį yra ne šiaip sau ir kad nužudytas pareigūnas buvo labai prieštaringa asmenybė.
Nesutarė su komisarais
1993–1994 metais išryškėjo S. Piskunovo priešprieša su tuometiniais Panevėžio policijos vadovais Eugenijumi Venskevičiumi bei Kęstučiu Tubiu. Ypač su pastaruoju.
Dar prieš 7 metus Pasvalio rajone buvo sulaikytas sunkvežimis, vežęs spalvotuosius metalus. Panevėžio kriminalinės policijos komisaras K. Tubis paskambino Pasvalio kriminalistų vadovui Rolandui Rutei ir perėmė bylą bei krovinį savo žinion. Netrukus metalas buvo grąžintas savininkui, o už tai bendrovė policijai padovanojo automobilį. Vėliau dėl to spaudoje kilo skandalas ir Panevėžio komisariato vadovai turėjo tą automobilį sugrąžinti.
Prie šių reikalų paviešinimo aktyviai prisidėjo S. Piskunovas, tad kai kurių bendradarbių ir žiniasklaidos akyse jis tapo bekompromisiu kovotoju su korupcija. Tačiau kartu jis tapo rakštimi policijos vadams.
S. Piskunovas sakydavo, kad Panevėžyje beveik nesą neparsidavusių policininkų, jis piktinosi tuo, kad kai kurie nusikaltėliai „koja atidarinėja“ komisarų duris. Prieš mirtį savo artimiesiems buvo prasitaręs, kad jeigu jam kas atsitiktų, tai dėl to būsiantys kalti tuometinis policijos generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas ir K. Tubis. S. Piskunovas buvo kalbėjęs, esą turintis vadovus kompromituojančios medžiagos, tačiau tokių faktų taip niekas ir nerado.
Klaidingos versijos
Kriminalistas S. Piskunovas ne tik rinko informaciją apie savo vadus, bet ir puikiai žinojo, kas dedasi nusikaltėlių pasaulyje. Nors paskutinė S. Piskunovo darbo vieta buvo Pasvalio policijos komisariatas, jis, panevėžietis, ir toliau sekė įvykius Panevėžyje, turėjo informatorių ir to miesto nusikaltėlių gaujose. Tai nenuostabu, nes tame pačiame mieste, netgi tuose pačiuose namuose augę policininkai ir nusikaltėliai susitikę visuomet pasikalbėdavo.
Tuoj po abiejų pareigūnų nužudymo kalbėta, esą S. Piskunovas žinojęs, kas nužudė prokurorą G. Sereiką, kas pagrobė Kiesus, ir apie tai kalbėjęs ir draugams, ir giminėms. Spaudoje irgi kaip viena iš pagrindinių buvo keliama versija, kad S. Piskunovas žuvo galbūt dėl to, kad per daug žinojo ir anksčiau nei kiti pareigūnai išsiaiškino Kiesų žudikų pavardes. Vėliau paaiškėjo, kad visos šios versijos tik ir liko versijomis.
S. Piskunovas paskutiniaisiais metais nedirbo jokio operatyvinio darbo, todėl negalėjo dalyvauti jokioje operacijoje prieš Tulpinius. Viskas buvo kur kas paprasčiau.
Bijojo rusų mafijos
Tulpinių vadas Virginijus Baltušis visą laiką manė, kad S. Piskunovas susijęs su į jį organizuotais pasikėsinimais. Ne kartą ir ne du su Sauliumi Janoniu, Romualdu Čeponiu, Audriumi Andrušaičiu, Dainiumi Skačkausku jis yra kalbėjęs apie „rusų mafiją“, kuriai Panevėžyje esą priklausantys Kalačiovas, Smirnovas, Pečininas ir S. Piskunovas. V. Baltušis saviškiams sakydavo žinąs, jog tai Aivaras Kalačiovas organizavęs lifto susprogdinimą „Nevėžio“ viešbutyje. Jis net planavo pagrobti vyresnįjį Kalačiovą ir jį kankinant sužinoti, kas kėsinosi į Tulpinius.
2000-ųjų rudenį kartą susitikus prie „Malūno“ restorano V. Baltušis Valdo Blinkevičiaus paprašė parodyti, kur yra S. Piskunovo kolektyvinis sodas. V. Blinkevičius šį prašymą įvykdė – per Rožių kvartalą abu nuvažiavo į sodus. Čia V. Baltušis išžvalgė aplinką. Vieta buvo idealiai tinkamai nužudymui. Sodas buvo šalia miško, pats kraštinis.
Dar kartą į šią vietą V. Baltušis atvažiavo su A. Andrušaičiu. Iki sodų juos atvežė Donatas Fedčas, o apie namelį vyrai vaikščiojo dviese. Jiedu parinko vietą, tinkamą pasalai, sutarė, kuris kur stovės, numatė pasitraukimo kelius. Žodžiu, S. Piskunovo nužudymo operacijai, kaip ir kitoms savo banditiškoms operacijoms, Tulpiniai ruošėsi labai kruopščiai.
Po dviejų dienų V. Baltušis su A. Andrušaičiu apie penktą valandą ryto darsyk nuvyko į sodą ir dar kartą viską atidžiai patikrino.
Susišaudymas sode
S. Piskunovas į kolektyvinį sodą užsukdavo kone kiekvieną dieną, nes čia laikė vilkšunį, kurį reikėdavo pašerti. Tą lapkričio 5-ąją į sodus jis susiruošė apie 18 valandą 30 minučių. Pakelyje į jo automobilį įsėdo ir prokurorė Vida Kazlauskaitė.
Apie S. Piskunovo ir V. Kazlauskaitės artimus santykius žinojo daugelis. Žinojo ir tai, kad S. Piskunovas nesiruošia palikti šeimos. Ko gero, tokie santykiai (arba, kaip mėgstama sakyti, tarnybinis romanas) tiko abiem, bet V. Kazlauskaitei tai kainavo gyvybę.
Tūnodami pasaloje, V. Baltušis bei A. Andrušaitis apie septintą vakaro pamatė, kaip rudens tamsą praplėšusios automobilio šviesos pasuka link galinio sodo. Kai tik automobilis priartėjo prie sodo, V. Baltušis iššoko iš už gyvatvorės ir pradėjo šaudyti. Po kelių šūvių jo automatinis pistoletas užsikirto, o V. Baltušis paslydęs pargriuvo. Automobilis sustojo atsitrenkęs į tvorą.
V. Baltušis numetė užsikirtusį ginklą ir bėgdamas link mašinos išsitraukė pistoletą „Glock“. Tuo metu iš automobilio pasigirdo šūviai ir V. Baltušis pajuto, kaip kulkos jam nudegino kojas. Vis dėlto banditas nepargriuvo ir paleido kelis šūvius į vairuotojo vietą. Tada nubėgo palei automobilį, perlipo vartelius, į kuriuos šis buvo atsitrenkęs, dar perlipo sodus juosiančią tvorą ir nubėgo į vietą, kur turėjo laukti B. Stapulionio automobilis. Bėgdamas V. Baltušis dar pametė beretę, bet jos ieškoti nesiryžo.
Kontrolinis šūvis
Per S. Piskunovo nužudymą paaiškėjo, kad A. Andrušaitis – stipresnių nervų nei V. Baltušis. Tuo pat metu, kaip ir V. Baltušis, jis pradėjo šaudyti į atvažiavusį automobilį. A. Andrušaitis matė, kad užsikirto V. Baltušio pistoletas ir kad šis jį numetė.
Tad kai nutilo šūviai, A. Andrušaitis pirmiausiai priėjo prie automobilio ir iš arti iššovė S. Piskunovui į galvą. Matė, kad šalia jo guli kraujais paplūdusi moteris, tačiau į ją kontrolinio šūvio nepaleido. Tada A. Andrušaitis užgesino automobilio lempas, uždarė dureles, suieškojo V. Baltušio numestą pistoletą ir tik tada patraukė sutarton vieton. Neradęs ten automobilio, Smėlynės gatvės gale krūmuose paslėpė ginklus ir grįžo į butą, kuriame slėpėsi.
Visa tai paaiškėjo, kai parodymus ėmė duoti D. Skačkauskas. Vėliau apie tai labai smulkiai papasakojo ir pats V. Baltušis. Tik A. Andrušaitis tyli iki šiol. Šiaip ar taip, teismui pakako įrodymų, kad ir A. Andrušaitį, ir V. Baltušį nuteistų kalėti iki gyvos galvos.
Minėtieji banditai jau beveik ir užmiršti. O štai S. Piskunovas išliks istorijoje. Visi, kurie užsuks į Panevėžio policijos komisariatą, prie įėjimo pastebės atminimo lentą, kurioje užrašyta: „Čia dirbo komisaras Sergejus Piskunovas, 2000 m. lapkričio 5 d. nužudytas nusikaltėlių.“
Petras IVANAUSKAS
