Tie, kurie mėgsta sakyti, kad Lietuva yra maža, todėl turi būti kuklūs ir mūsų siekiai, ir darbų lygis, - yra savaip teisūs. Tačiau iš tiesų kiekviena tauta yra tiek didelė arba tiek pastebima, kiek dalyvauja tarptautiniuose procesuose. Kiek sugeba pasakyti ar padaryti ką nors, kas tikra ir individualu. Tai ypač tinka kalbant apie architektūrą.
Paskendę tarp savo brėžinių, aiškinamųjų raštų ir alinančių lakstymų po vis besidauginančias instancijas, mūsų architektai, atrodo, palengva pamiršta, dėl ko gi visas šitas malūnas sukasi. Pamirštama architektūros esmė, gylis, misija. Kūrybinės ambicijos slopsta, jas užgožia apžėlusi rutina - kasdienė Sizifo gimnastika.
Kūryba įveikia rutiną
“Rutina traukia kaip liūnas. Normos, reglamentai ir paragrafai yra pasiruošę sunaikinti bet kokias kūrybines architektūros apraiškas. Būtina nepasiduoti tai įtakai, išsaugoti savo kūrybinį potencialą, nuolat būti pasirengus iššūkiams”, - sako Jurgenas Mayeris, 38 metų vokiečių architektas, laimėjęs Ludwigo Mieso van der Rohe premiją “Kylančiam architektui” (“Emerging Architect Prize”). Premija (10 tūkst. eurų) kas antri metai skiriama jaunam Europos architektui (iki 40 metų) ir yra svarbiausias šios srities apdovanojimas senajame žemyne.
J. Mayeris sako nesitikėjęs tokio aukšto įvertinimo, niekad nedirbęs dėl kokios nors premijos. Jo manymu, sėkmę lėmė gera nuolatinė kūrybinė forma, puikūs bendradarbiai (architektai Andre Santeris ir Sebastianas Finckhas), neblogas biudžetas ir pakankamai intelektualus užsakovas (Ostfilderno miestelio savivaldybė).
Šarnhauser Parko miesto salė, už kurią J. Mayeris sulaukė tokio aukšto įvertinimo, pastatyta netoli Štutgarto oro uosto, buvusios JAV karinės bazės miestelio centre. Daugiafunkciame pastate telpa savivaldybė ir komunalinių tarnybų kontoros, biblioteka, dailės galerija, vakarinės bei muzikos mokyklos klasės, santuokų biuras, sporto salytės, universali daugiafunkcinė salė. J. Mayeris sako, kad tokia patalpų ir funkcijų įvairovė duoda gana juntamą sinergetinį efektą. Pastatas sumanytas kaip vientisa visuomeninė erdvė su gana savarankiškais funkciniais vidaus segmentais. Tas “lego” principas kažkiek juntamas ir fasaduose bei aikštėje aplink pastatą. Čia J. Mayeris džiaugiasi “prailginęs” miesto salės darbo laiką: greta namo erdvę formuoja dvi eilės pikantiškų šviestuvų “Vėjas ir šviesa”, o prie įėjimo šniokščia “Lietaus užuolaida”. Šviestuvai - tai ant pasvirusių stulpų pakabinti šviesolaidžio pluoštai, kurie pučiant vėjui plaikstosi, sukurdami ant grindinio žaismingai lakstančių šviesuliukų piešinį. “Lietaus užuolaida” - fontanas, įkomponuotas abipus įėjimo į miesto salę. Nuo įprastinio jis skiriasi tuo, kad vanduo siaura juosta švirkščia žemyn iš konsolinio stogo ketvirto aukšto altitudėje. Ši vandens užuolaida demonstruoja tiek vokiškos valdžios skaidrumą ir pasiekiamumą kiekvienam, tiek aukštųjų technologijų (procesas valdomas subtilios kompiuterinės sistemos) ir gamtos (vėjas, lietus) draugystę.
Antras vokiškas tritaškis iš eilės
Beje, kalbant apie J. Mayerio laimėjimą, verta pažymėti porą reikšmingų smulkmenų. Pirmoji yra ta, kad praeitą premiją (2001 metai) taip pat nuskynė jaunas vokiečių architektas Florianas Nagleris (tendencija?). O antroji ta, kad J. Mayeris jau šešiuose tarptautiniuose architektūriniuose konkursuose laimėjo skirtingo laipsnio premijas ir penkiskart apdovanotas įvairiais architektūriniais apdovanojimais. Tačiau apdovanojimai ir premijos nekrinta iš dangaus. J. Mayeris mokėsi architektūros net trijuose universitetuose (Štutgarto, Niujorko, Prinstono) ir baigė mokslus būdamas jau 29 metų. Paklaustas, kokia prasmė studijuoti 11 metų, vokietis atsakė, kad architektūros pasaulyje ir taip pilna vidutiniokų. Jis nenorėjęs būti vienu iš jų, todėl nutaręs studijuoti keliuose įvairių šalių universitetuose, kad būtų pasirengęs konkuruoti tarptautinėje rinkoje.
Sumanymas, rodos, pavyko. Jis, beje, gerokai skiriasi nuo “lietuviško architekto” rengimo metodikos, kai jau nuo trečio kurso beveik visi studentai kur nors ką nors dirba, dveji magistratūros metai tėra formalumas tiek studentams, tiek dėstytojams, o “privačiai” daryti karjerą stengiamasi pradėti dar studijų suole. Taip pirmieji gipskartonio karpiniai tampa architektūra, o pirmąjį “kešą” (angl. grynieji) paėmęs studentas - architektu. Turint omeny, kad tokios “produkcijos” Lietuvos universitetai gamina LDK kiekiais (nors jau senokai “nuo jūros lig jūros” nebevaldome), galima prognozuoti, kad ir toliau negyvai nuganytos lietuviškos architektūros pievos vers parsidavinėti pusvelčiui, o rimtesniems objektams bus kviečiami architektai iš užsienio. Nes jie bus daug geresni (nors ir penkiskart brangesni). Mūsų bus daug, bet smulkių, silpnų ir besiriejančių...
Žvaigždžių nebus, nes žvaigždės tokioje aplinkoje užkandžiojamos musių - miklių, lipšnių, pažįstančių, galinčių viską “prastumti”, sutvarkyti. Dirbančių pigiai, greit ir be garso... Be meilės - irgi.
Septyni lietuviški projektai
Grįžkim prie temos apie tautos atspindį tarptautinėje architektūros erdvėje. Nors perspektyvos miglotos ir nelinksmos, šiokia tokia pažanga yra. Šiemet Lietuvos rinktinės dalyvavimas “architektūrinėje Eurolygoje” - Mieso van der Rohe turnyre - sulaukė ir vieno kito įskaitinio taško.
Kaip žinia, svarbiausia senojo žemyno architektams Europos Sąjungos premija už šiuolaikinę architektūrą – Ludwigo Mieso van der Rohe apdovanojimas - įteikiama Barselonoje, garsiajame Meistro suprojektuotame 1929-ųjų Pasaulinės parodos Vokietijos paviljone. Laureatui įteikiama simbolinė Mieso van der Rohe kolonos (kryžiaus plano) atraiža ir 50 tūkst. eurų (grynaisiais). Paprastai centriniame Europos architektūriniame renginyje dalyvauja daugybė architektūros veikėjų, pradedant Normanu Fosteriu, Dominique Perault, Kazuyo Sejima ir baigiant “Statybų piloto” redaktoriumi, kuris kaip nepriklausomas Mieso van der Rohe fondo ekspertas jau keletą metų atstovauja Lietuvai šiuose “eurorinkimuose”. Šiemet į “architektūrinės Eurolygos” finalą bandė prasimušti septyni lietuviški projektai. Lietuvos architektų sąjungos pasiūlytame “rinktinės” sąraše: du daugiabučiai Palangoje (arch. Donatas Rakauskas), autosalonas “Automodus” Vilniuje (arch. Saulius Mikštas), individualus gyvenamasis namas Kaune (arch. Ramūnas Raslavičius) ir Santariškių klinikų koplyčia Vilniuje (arch. Kęstutis Pempė ir Algimantas Pliučas).
Šių eilučių autorius europremijai rekomendavo minėtuosius D. Rakausko “kubus”, vasarnamį prie Kalvių ežero (arch. Vilius Adomavičius ir Vida Vyšniauskienė), taip pat bendrovės “Kraft Foods Lietuva” kontoros pastatą Kaune (arch. Algimantas Kančas, Gustė Kančaitė, Lina Kazakevičiūtė, Laimis Savickas), Vilniaus banko pastatą Šiauliuose (arch. Darius Jakubauskas, Andrius Vernys, Rinaldas Regesas, Šarūnas Sabaliauskas).
Šį kartą rimtesnėms pergalėms dar, atrodo, nebuvom subrendę, bet šiek tiek dėmesio pelnyta. Nuolatinis “Statybų piloto” prenumeratorius airių architektas Shane’as O’Toole’as, dalyvavęs Fondo vertinimo komisijoje, sakė, kad jis neblogai susipažinęs su mūsų architektūra, todėl iš karto atkreipė dėmesį į D. Rakausko “kubus”, tačiau komisijos diskusija nebuvo ilga... “Lietuviai per mažai individualūs, kad į juos kryptų didesnis dėmesys. Pas jus, rodos, nėra didelių, brangių objektų, todėl Fondui reikėtų pateikti kad ir nedidelį, bet subtilų, individualų savo architektūrine kalba pastatą”, - sakė ekspertas. Beje, S. O’Toole’as pernai su grupe kolegų apdovanotas viena svarbiausių UIA (Pasaulio architektų sąjunga) premijų.
Nėra koncepcijos - nėra architektūros
Kita vertinimo komisijos narė, pasaulinio garso japonų minimalistė Kazuyo Sejima buvo dar griežtesnė. Išklausiusi komplimentus apie susižavėjimą jos projektais bei subtilia gamtos ir architektūros darna, japonė atsakė, kad Lietuvoje jos propaguojamos tiesos, atrodo, nėra populiarios ir vertinamos. “Jūsų projektuose aš nepajutau grynesnių koncepcijų, aiškesnių architektūrinių nuostatų. Jie tokie vienodi...”, - šypsodamasi sakė K. Sejima. Beje, ji paminėjo, kad girdėjusi neblogų atsiliepimų apie bendrą japonų ir lietuvių architektūros parodą (pernai rugpjūtį vykusią Kaune), bet Barselonoje ji liko kiek nusivylusi “lietuviška kolekcija”.
Belieka guostis, kad nors netiesiogiai, lietuviška architektūra šįkart pralaužė europremijos lukštą. Architektų Viliaus Adomavičiaus ir Vidos Vyšniauskienės vasarnamis prie Kalvių ežero (Kaišiadorių raj.) įtrauktas į 1000 geriausių pasaulio pastatų kolekciją! Ją, pavadintą “Šiuolaikinės pasaulio architektūros atlasu”, išleido garsi Londono leidykla “Phaidon”. Geriausios penkerių pastarųjų metų pasaulio realizacijos komentuojamos tarptautinio garso architektūros kritikų, istorikų, žurnalistų ir architektūros žvaigždžių. Be to, šis “gastrolinis vasarnamis” perėjo per keturis australų leidinius: “Namai šiaurės klimato sąlygomis”, “Namai 2003” ir kt.
Ar vertinimo komisija buvo pakankamai objektyvi, galėsime netrukus įsitikinti patys. Mieso van der Rohe fondo direktorius Lluisas Hortetas pažadėjo, kad šiemet geriausių Europos architektų paroda pasieks ir Lietuvą. Joje eksponuojama apie 40 architektūrinių realizacijų, patekusių į europremijos finalą. Tarp jų - ir muziejų kvartalo ansamblis Vienoje (Austrija), suprojektuotas brolių Lauridso ir Manfredo Ortnerių, kurį Fondo ekspertui iš Lietuvos teko didelė garbė “įsiūlyti” kandidatu. Būtent dėl to, kad L. ir M. Ortneriai drąsiai, bet subtiliai įsiterpė į istorinių pastatų ansamblį ir sukūrė įspūdingą “nauja-sena” sąskambį, kuris net Europos kontekste yra gana retas.
Kuklumas Zahą puošia
Laikas grįžti prie svarbiausio. Šių metų architektūrinė europremija sukėlė nemažai diskusijų. Ne todėl, kad ją laimėjo Zaha Hadid, kurią žino kiekvienas studentas, bet todėl, kad laimėjęs projektas labai jau utilitarus, ūkiškas. Priemiestinė Strasbūro tramvajų stotis greta žvilgančių bankų, kontorų pastatų, meno galerijų, konferencijų centrų ir kitų “favoritinių” objektų atrodo kiek netikėtai.
Garsus anglų architektas Davidas Chipperfieldas, pirmininkavęs vertinimo komisijai, sakė, kad labai džiaugiasi, jog laimėjo kuklus socialinis objektas, gerai derantis aplinkoje, suteikiantis jai gyvybės. Jis taip pat akcentavo, kad šį kartą konkurencija buvo didelė kaip niekada (dalyvavo keli šimtai projektų), tačiau komisija stengėsi ne tik išskirti garsiausius Europos architektus, kuriuos visi ir taip žino, bet kreipti didesnį dėmesį į jaunus, nežinomus architektus bei procesus, vykstančius Rytų Europoje. D. Chipperfieldas apskritai nustebino atidumu projektams, įsigilinimu, taktiškais, bet reikliais komentarais. Jokių abstrakcinių apibendrinimų ir arogantiškos žinovo pozos, kuria dažnai pasižymi ir 55 kartus mažesnio ryškumo žvaigždės.
Smagiausia - daryti didelę erdvę
Zaha Hadid santūriai džiaugėsi pergale ir spindėjo labai nestandartiška rytietiškai angliška (ji irakietė, gyvenanti Londone) ekstravagancija. Į repliką, kad Mieso van der Rohe apdovanojimas vargu ar tilps jos “trofėjų” lentynoje, Z. Hadid atsakė, kad tik mums, rytų europiečiams, viskas taip paprastai atrodo. “Mes (biuras) keletą metų gyvenome labai sunkiai ir ši premija yra didelis įvertinimas bei moralinė parama. Jums gali atrodyti - Zaha yra žvaigždė, jai viskas labai paprasta. O iš tiesų reikia kautis už kiekvieną projektą, kasdien vis iš naujo įrodinėti savo tiesas. Projektų daug, o realizacijų mažai. Tas labai vargina”, - sakė garsiausia pasaulio architektūros moteris. Taip pat ji prisipažino, kad dirba daugiau kaip dizainerė, o architektūros užsakymų gauna gana mažai. Į Strasbūro priemiesčio stoties projektą ji taip pat buvo pakviesta “daryti meno”, tačiau vėliau viskas išsivystė į architektūrą. Į pastabą, kad Strasbūro transporto terminalas ir atrodo kaip abstrakti žemės meno kompozicija, Z. Hadid atsakė, kad to ir siekusi. Ji norėjusi, kad nesijaustų, kur pastatas prasideda, o kur pasibaigia - lyg savotiškas reljefas, transformavęsis į pastogę, abstraktų statinį. “Man labai patinka daryti didelę erdvę. Formuoti ją momentaliai. Daryti namą nėra taip įdomu. Netgi kiek nuobodoka”, - sakė Z. Hadid. Ji pridūrė, kad ypač džiaugiasi, jog laimėjo būtent šis jos projektas.
Scenografinė landšafto galia
Projektas vertas ne tik džiūgavimo, bet ir dėmesio. Nes mes apskritai neleidžiame sau galvoti apie architektūrą, darydami tokius utilitarius, plikos funkcijos pastatus kaip stotis, muitinės postas, gamykla, garažas, tiltas...
Vis dėlto Europoje projektu Nr. 1 tapo Strasbūro (Prancūzija) šiaurinio priemiesčio Hoenheimo transporto terminalas ir automobilių stovėjimo aikštelė. Šis objektas skirtas automobilininkams atvažiavus į didmiesčio prieigas ir palikus automobilį 700 vietų aikštelėje, persėsti į tramvajų ar autobusą. Pati stotis užima 3000 kv. m. Beje, verta paminėti jauną architektą Stephane’ą Hofą, kuris, Z. Hadid teigimu, vedė projektą ir kurio indėlis labai svarus.
Vertinimo komisija pabrėžė, kad projekto “scenografinė galia” esanti labai įspūdinga ir kad “tirpstančio aplinkoje” pastato estetinis užtaisas toks žymus, kad jis tampa svarbiausiu rajone. Ir architektūrine, ir socialine prasme.
Kompozicijos esmė - konkrečioje erdvėje besikertančios trajektorijos: pėsčiųjų, automobilių, tramvajų, autobusų. Z. Hadid grupė sumezgė jas į savotiškai įmagnetintą lauką, kur įprasti, kasdieniai elementai užtaisyti pozityviai orientuota energija. Šviesos štrichai, “dirbtinės gamtos” paviršiai sukuria elementarią, bet emociškai smagiai “užgazuotą” erdvę. Kuklaus biudžeto utilitarus ūkinis statinys revoliucingai praplėtė aukštosios architektūros sampratą ir ribas.
Liudininkai esame mes.
“Statybų pilotas”
