Audronė savo sodui netgi yra suteikusi vardą – „Milijonas žiedų“. Šis vardas labai taikliai apibūdina visą jos sukurtą erdvę, nes nuo ankstyvo pavasario iki pat pirmųjų šalnų jos sode galima sutikti vis naujų žiedų.
Žiedais džiaugiasi kiekvieną sezoną
Pradėjusi pasakoti apie savo oazę, Audronė tikino, kad visuomet jautė trauką gamtai. Pasak jos, dar nuo ankstyvų savo dienų ji mėgdavo stebėti augalus, matyti besiskleidžiančius pumpurus.
Dėl to nenuostabu, kad gavusi progą savo valdose moteris ėmė kurti grožį: „Dabar visi mano gėlynai jau skaičiuoja maždaug septintuosius metus.
Pagal kiekį, tai nėra labai daug, bet viskas labai greitai progresuoja. Žinokite, sodininkystė pasidarė kaip kokia priklausomybė. Pati suprantu, kad gal jau reikėtų stabdyti, bet tai nebeįmanoma (juokiasi).“
Ši vadinamoji Audronės „priklausomybė“ lėmė, kad pas ją sode galima atrasti pačių įvairiausių augalų. Tiesa, jos prioritetas – žiedai, tad ir augalus moteris renkasi tokius, kad galėtų jais džiaugtis beveik visais metų laikais.
„Labai noriu, kad mano sode būtų kiek tik įmanoma daugiau žiedų, tai yra nuo ankstyvo pavasario iki pat vėlyvo rudens.
Pavasarį pas mane žydi krokai, tulpės ir narcizai, o vėliau viskas keičiasi. O kinta iki tiek, kad visą laiką, net iki šalnų, būna žiedų“, – pasidžiaugė sodininkė.
Sodo kūrimui pasikliauja jausmais
Paklausta apie tai, kaip suderina visą galybę žiedų, Audronė nusišypso – pagal nuojautą. Ji pasakojo, kad pati renkasi augalus, apžiūri aplinką ir išrenka vietą naujam sodo gyventojui.
Moteris pridėjo, kad ir mokslų, susijusių su aplinkos apželdinimu, nėra baigusi. Ji pasikliauja savimi ir sodina taip, kad jos akiai vaizdas būtų malonus:
„Visos idėjos yra mano galvoje, bet visiems labai patinka tai, ką darau. Į čia atvažiuoja žmonių, kurie baigę šiuos mokslus. Jie mato tuos spalvų derinius ir kartais net pasako, jog nebūtų pagalvoję, kad augalai gali taip tarpusavyje derėti.“
Kadangi Audronę ši veikla džiugina, o ir palaikymo iš aplinkos pakanka, ji sodą ir toliau sėkmingai plečia. Moteris nori, kad sode „neliktų tuščio žemės lopinėlio“.
Pašnekovė paminėjo, kad sode jai labai svarbios spalvos. Pasak jos, būtent spalvingi žiedai yra tai, kas kelia jau džiaugsmą.
„Žinau, kad yra žmonių, kurie nemėgsta spalvų, renkasi spygliuočius augalus, varpinius, o mano sode yra visokių augalų – nuo iki“, – teigė ji.
Svarsto visą laisvą laiką paskirti sodui
„Iš begalinės meilės sodui pasiekiau tokį lygį, kad apsisprendžiau, jog, kai prasidės visi sėjimai, išeisiu iš valdiško darbo. Man labai gaila to laiko, kurį išleidžiu kitur, o ne čia“, – ryžtingu sprendimu pasidalijo Audronė.
Ji papasakojo, kad sprendimą jau yra apsvarsčiusi ir mano, kad galėtų pragyventi iš savo sodo. Audronė tikino, kad jau bendradarbiauja su viena gėlių studija, kuriai leidžia prisiskinti žiedų, taip galėdama užsidirbti.
Taip pat dėl didelio skaičiaus susidomėjusių jos sodu žmonių, moteris ėmė rengti ekskursijas po savo sodą. Tai – dar vienas uždarbio šaltinis.
„Šiemet jau pradėjau daryti ir ekskursijas. Ėmiau priimti tuos, kas nori apsilankyti mano sode, nes „Facebook“ grupėse, kuriose esu, žmonės labai aktyviai vieni po kitų sodus važinėja ir domisi. Buvo tų, kurie norėjo gyvai pamatyti sodą – šiemet tai leidau“, – šyptelėjo ji.
Laiko sode neskaičiuoja
Nors dauguma sodininkų mano, kad norint susikurti stulbinančią aplinką reikia įdėti daug darbo, tačiau Audronė pasakojo, kad tai – malonumas.
Daugiausia darbų, anot jos, būna tuomet, kai žemė tik pradeda šilti ir prasideda sodinimo sezonas. Tada reikia įdėti daugiausiai pastangų. Tačiau visu kitu metu – priežiūros reikia minimaliai.
„Pavasarį būna daugiau darbo, kol dar viskas nesuaugę, tada reikia ir paravėti, o dabar to daryti beveik netenka.
Man tik vyras žolę nupjauna, kažką pakabina, kažką prisuka. O kas liečia sodinimus ir ravėjimus, tai darau aš, nes prie visko noriu prisiliesti pati ir tik pati“, – teigė pašnekovė.
Tiesa, nors ir nėra daug darbo, tačiau Audronė savo augalus apžiūri kiekvieną dieną. Tam ji laiko nestokoja.
Pasak jos, sodas – tai poilsis, jos kasdienės mintys ir ramybė. Dėl to kaskart ji laukia, kada vėl galės pasigrožėti savo aplinka:
„Prieš išvažiuodama į darbą aplekiu kiekvieną augalėlį. Grįžtu iš darbo, rankinės iš mašinos dar neišsiėmusi jau bėgu vėl pasižiūrėti augalų.
Nors darbe beprotiškai pavargstu, grįžtu išsisunkusi, bet įleidžiu rankas į žemę ir man viskas... Čia mano psichologas ir neturiu aš kada galvoti apie blogus dalykus. Guluosi ir keliuosi su mintimis apie savo sodą.“
Turi patarimų visiems
Daugelis klausia Audronės, kaip jai pavyko taip susitvarkyti savo aplinką. Dėl to moteris pasidalijo aukso vertės patarimais, ką svarbu žinoti, norint tokio sodo.
Svarbiausia, pasak jos, turėti vidinę ugnį užsiimant sodo darbais. Pašnekovė tikino, kad kol viduje žmogus jos nejaus, tuomet ir gražaus sodo neturės.
„Pirmiausia, reikia labai to norėti ir mylėti. Tada jau viskas gaunasi savaime“, – paaiškino moteris.
Antrasis patarimas, kurį moteris davė, buvo nebijoti suklysti. Audronė pasidalijo ir savo patirtimi, kuri liudijo, jog sodas, kaip ir Roma, per naktį pastatytas nebuvo.
Visa tai, pasak jos, padeda suvokti, ką ir kaip reikėtų daryti ateityje: „Reiktų nebijoti eksperimentuoti, nes ir mano tokia pati pradžia buvo. Sode juk nieko nebuvo, tik pievos.
Sakykime, pasodindavau augalą ir palikdavau jį ten, tada lakstydavau, lakstydavau ir darkart užmesdavau akį. Pasirodo, kad ne, toje vietoje, kur pasodinau augalą, jis netiko.
Tad iš pat pradžių, kol augalų buvo nedaug, migravau po sodą su jais iš vienos vietos į kitą, o paskui jau aumotatiškai kažkaip viskas gavosi.“
