2003 m. rugpjūčio 20 dienos laikraščio “Kauno diena” numeryje buvo išspausdintas Gretos Čižinauskaitės straipsnis “Įtariamas maniakas davė parodymus”. Pačioje pirmoje pastraipoje lyg tarp kitko teigiama, kad dviejų senučių nužudymais įtariamas Vytautas Majauskas turi čigoniško kraujo.
Autorė galbūt visiškai nuoširdžiai neigtų, kad norėjo parodyti, jog “čigoniškas kraujas” yra tiesioginė dviejų senučių nužudymų priežastis, tačiau, kaip byloja liaudies išmintis: žodis žvirbliu išlekia, meškinu sugrįžta, tad kažkaip savaime prieš akis iškyla straipsnį perskaitęs koks miesčionis, iki pat kraštų prisipildantis neapykantos “tiems čigonams”, kurie dabar jau ne tik dorus lietuvius narkotikais nuodija, bet va jau ir senutes naikinti pradėjo.
Idėja čigonišką kilmę priežastiniu ryšiu sieti su nusikalstamumu Lietuvos žiniasklaidoje nėra nauja. Kriminaliniuose laikraščių puslapiuose nesunkiai galima pririnkti krūvas straipsnių tokiais pavadinimais: “Žmogžudyste įtariami čigonai”, “Čigonų baronui anūko išpirkti nepavyko”, “Čigonės biznis” ir pan. Gariūnų turgavietėje savo ausimis girdėjau, kaip per garsiakalbį žmonės buvo raginami ypač saugotis čigonų tautybės asmenų. Be abejo, tokia informacinė kampanija duoda “puikius” rezultatus - beveik bet kuris vilnietis, paklaustas apie čigonus, nė nemirktelėjęs atsakys, kad visi jie prekiauja narkotikais arba vagia. Be abejo, narkotikų prekyba čigonų kvartale Kirtimuose, žinomame “taboro” pavadinimu, klesti, tačiau niekam nė motais, kad taip pat sėkmingai narkotikų galima įsigyti ir Fabijoniškėse, Senamiestyje, Pilaitėje ir bet kuriame kitame Vilniaus mikrorajone iš etninių lietuvių ar rusų, net jei tuo metu 5 km spinduliu aplink nėra nė vieno čigono. Visai neprastai narkotikų prekyba vyksta ir tuose Lietuvos miestuose, kur jokio “taboro” apskritai nėra. Tačiau tokiais atvejais apie nusikaltėlių tautybę kažkodėl nekalbama.
Vis dėlto G. Čižinauskaitės straipsnį galima vertinti kaip nemažą žingsnį į priekį, toliau kurstant antičigonišką isteriją tarp LR piliečių, kadangi šiuo atveju įtariamasis netgi nėra čigonas - jis tik “turi čigoniško kraujo”. Pusę? Ketvirtadalį? Aštuntadalį? Devintas vanduo nuo kisieliaus? O gal apskritai stiklainyje nešiojasi - tai irgi telpa į sąvoką “turėti”? Niekam neįdomu - svarbu, kad straipsnis pasipuošia “pikantiška” detale. Galų gale čigoniško ir lietuvio kraujo dalių santykis ne esmė, čia susirūpinimą kelia pats bandymas tokiais skaičiavimais operuoti. Labai jau primena nacistinės Vokietijos įstatymus, kur buvo stengiamasi labai tiksliai reglamentuoti “žydiško kraujo” procentus, ir pagal tai buvo sprendžiama, ar žmogus keliaus į dujų kamerą, ar ne. Deja, tenka pripažinti, kad daktaro Mengelės idėjos net ir po tiek metų gyvos - kai kurie iš mūsų vis dar linkę žmones vertinti pagal kraujo procentus, odos atspalvius ir kaukolės matmenis. Esi tamsesnis, vadinasi, automatiškai tampi vagimi, narkomanu ir žudiku maniaku.
Jau girdžiu oponentų balsus, kad tai nėra svarbi tema ir nėra čia ko tiems čigonams, čečėnams, lenkams ar estams įsižeisti už tai, kad apie juos sakoma “teisybė” (?!). Bet jeigu jau laikomės tokio atsainaus požiūrio, tai gal nereikia reaguoti į tai, kad kažkoks amerikiečių aktoriūkštis (viduramžiais jų funkcijas atlikdavo juokdariai ir skomorochai, į kurių kalbas niekas rimtai nežiūrėjo), kurio pavardė berods Gibsonas, neformalioje aplinkoje kažką lepteli apie “aštriadančius lietuvius”? Bet mes reaguojame ir dar aukščiausiu vyriausybiniu-ambasadoriniu lygmeniu. Mums nemalonu, mes įskaudinti. Bet čigonai Lietuvoje yra taip užsipuolami nuolat. Ar mums svarbūs šių mūsų bendrapiliečių jausmai? Panašu, kad nelabai…
P.S. Vengrijoje už tautybės minėjimą, rašant ar transliuojant reportažus kriminaline tematika, numatyta baudžiamoji atsakomybė.
