Leftistai meluoja, nes neturi jokių argumentų, pagrindžiančių, kodėl Vidurio ir Rytų Europa privalėtų prisijungti kuopiant svetimą mėšlą. Tik todėl, kad ji rasiniu, tautiniu ir religiniu požiūriu homogeniška, lyginant su Britanija, Prancūzija, Italija ar Vokietija, kurių tiek kolonijiniai, tiek dabartiniai veiksmai ir sukėlė pastarąją migrantų krizę? Atsiprašau, bet tai ne argumentas.
Europoje jau pusšimtį metų galioja nerašyta, bet labai aiški taisyklė – kiekviena metropolija pati tvarkosi su bėdomis, kylančiose buvusiose jų žemėse. Britanija prižiūri savo Tautų Sandraugą, Prancūzija – Afrikos „franko zoną“, Italija labai aktyviai veikė Libijoje, kaip ir britai su prancūzais, istoriškai turėję ten nemenkų reikalų. Eritrėja – taip pat Italijos atsakomybės zona, o Sirija, kaip valstybė, sukurta Prancūzijos, kai ši Pirmojo pasaulinio karo metu su Britanija ir Italija dalijosi Osmanų imperiją pagal Sykes-Picot sutartį.
Kiek migrantų nugalabytų Vokietiją?
Bet leftistai šito pasakyti nedrįsta. Lygiai nedrįsta pasakyti, kad visą Europą iš pietų į šiaurę pervėrusi migrantų banga – tai ir yra tas tikrasis Hibridinis karas, kariaujamas netradiciniais būdais ir priemonėmis. Musulmonai jau 1300 metų bando įveikti krikščioniškąją Europą, bangomis plūsdami tai iš Šiaurės Afrikos, tai iš Turkijos, tai per Viduržiemio jūrą. Ir per amžius būdavo Europos atmetami atgal. Prie jų atmetimo nemenkai prisidėjo ir mūsų protėviai ties Viena ir Chotynu. „Antemurale Christianitatis“ – čia apie Abiejų Tautų Respubliką pasakyta.
Kuo dabar Europą užplūdę tvirtai sudėti, dvidešimtmečiai trisdešimtmečiai musulmonų vyrai (JTO duomenimis, 72 proc. migrantų yra vyrai) skiriasi nuo Omejadų maurų ar Suleimano janyčiarų? Tik tuo, kad jų rankose šiandien nėra (dar nėra) ginklų? O kam jiems tie ginklai, jeigu į juos nėra šaudoma ir jie žino, kad jiems niekas iš europiečių pusės negresia?
Pats migrantų kiekis, santykinai nežymus ES gyventojų masėje, nėra svarbus – veikiama kumuliatyvinio užtaiso (Shaped Charge) principu – nedidelis sprogmenų kiekis, sutelktas į vieną adatos storio energijos čiurkšlę, pradegina tokio storio šarvą, kokį paprastu sprogimu pralaužtų nebent šimteriopas sprogmenų kiekis. Milijonas migrantų, jeigu jį per kelerius metus tolygiai paskirstytume per visą 500-milijonę Europą, neturėtų jokio pastebimo poveikio. Bet 800 000 migrantų per pusę metų į vieną Vokietiją, tai beveik mirtinas smūgis šiai svarbiausiai Europos Sąjungos branduolio valstybei. Isteriška Angelos Merkel ir kitų Vokietijos politikų reakcija tiek į migrantus, tiek į kitų ES šalių, pirmiausia – Vidurio ir Rytų Europos – suprantamą norą spręsti problemą iš esmės, o ne tik absorbuoti jos pasekmes, tik patvirtina paniką Berlyne.
Europines vertybes gerbia ant popieriaus
Vienas iš pamatinių karo principų sako, kad siekiant pergalės, privalu išnaudoti visas priešo silpnybes ir psichologinius arba ideologinius susivaržymus. Europos Sąjunga sako, kad konfliktų sprendimas jėga – It's not an Option? Europos karo tradicijos neleidžia šaudyti į beginklius, moteris, vaikus? Tai puiku – mes užplūsime jus beginklėmis armijomis! Ir jūs nesugebėsite pasipriešinti, nes kiekvienas, vien tik pabandęs prabilti apie būtinybę stabdyti mūsų kariauną, tuoj pat bus užsipultas, apšauktas ksenofobu, rasistu, diktatoriumi bei visais tais kitais leftistiniais keiksmažodžiais, kuriais jie įvardija nekenčiamus kitaminčius.
Štai, Rick Lyman, „The New York Times“ Vidurio ir Rytų Europos biuro šefas, straipsnyje „Rytų Bloko pasipriešinimas pabėgėliams atveria Europos kultūrinį ir politinį pasidalijimą“ rašo: „Nuo 2004 metų jungdamosis prie Europos Sąjungos, buvusios komunistinės šalys įsipareigojo gerbti ir laikytis vadinamųjų europinių vertybių: atviros rinkos, skaidrios vyriausybės, pagarbos nepriklausomai žiniasklaidai, atvirų sienų, kultūrinės įvairovės, mažumų apsaugos ir atmesti ksenofobiją.
Tačiau tikrovėje buvusios Komunistinės šalys delsia priimti ir taikyti šias vertybes. Oligarchai, saviškių protegavimas, įsišaknijusi korupcija tebėra daugelio šių šalių kasdienybė, žiniasklaidos laisvė menksta, o antiimigracinės nuotaikos augina nacionalizmą ir populistinius politinius judėjimus“.
Gerai užmetė, ar ne? Iš karto ant visos Vidurio Rytų Europos, nuo Estijos iki Rumunijos. Visi štampai apie pokomunistinius untermenšus visame gražume. Kiek pamenu, tokie menkinantys apibendrinimai leftistų žargonu vadinami „stigmatizacija“ ir griežtai smerkiami – jeigu, pavyzdžiui, pasakoma, kad Afrikoje negrai nesugebėjo sukurti nei vienos sėkmingai besivystančios, demokratinės, teisinės valstybės. O štai visą Vidurio Rytų Europą pavadinti „Komunistiniu Bloku“ (kas pamiršo, tai Šaltojo karo laikų terminas, kuriuo vadintos Sovietų Sąjungos priklausomybėje buvusios Varšuvos Pakto ir COMEKON šalys), tai čia viskas gerai? Pagal leftistinę logiką – viskas gerai.
Antiimigracinės nuotaikos augina nacionalizmą ir populizmą?
O jeigu pažiūrėjus į Rick Lyman kaltinimus įdėmiau? Oligarchai? Hmmm... pašnekėti apie juos mėgstama ir pas mus, bet visgi tai – Rusijos ir kelių kitų posovietinių respublikų (pavyzdžiui, Ukrainos) realybė. Gal ko nežinau apie Rumuniją ar Bulgariją, bet nė karto nėra tekę susidurti, kad rimtuose tekstuose apie Vidurio Rytų Europos politinį gyvenimą būtų nagrinėjamas oligarchų faktorius.
Saviškių protegavimas? O kur jo nėra? Pasiimkite 500 didžiausių Švedijos mokesčių mokėtojų sąrašą ir pabandykite rasti ne švedą. O kiek Vokietijoje milijardierių ne vokiečių? Prancūzijoje – ne prancūzų? Kažin, ar nebus taip, kad, pavyzdžiui, Baltijos šalys su savo milijonieriais kilme iš sovietinių migrantų atrodo bene geriausiai?
Įsišaknijusi korupcija? Įdomu, „The New York Times“ redakcijoje apie tokį Korupcijos suvokimo indeksą, kurį kasmet rengia „Transparency International“, girdėjo? Žiūrime į migrantams Europos sienas atvėrusias Italiją ir Graikiją, lyginam jų korupcijos indeksą su Vidurio Rytų Europos rodikliais ir galvojame: galgi todėl mūsų regionas toks atsparus nelegaliems migrantams, kad pas mus nėra iš migrantų gabenimo besipelnančios mafijos ir jos pinigais papirktų politikų bei pareigūnų?
Žiniasklaidos laisvė menksta? Vėlgi, žiūrime „Reporterių be sienų“ parengtą žiniasklaidos laisvės indeksą: Jungtinėms Valstybėms, iš kurių mums pamokslauja Rick Lyman, dar reikėtų pasistengti, kad pasiektume mūsų žodžio laisvę. Kaip ir Britanijai ar Prancūzijai.
Antiimigracinės nuotaikos augina nacionalizmą ir populizmą? Čia, tikriausiai, apie Prancūzijos „Nacionalinį frontą“, Britanijos UKIP, Italijos „Šiaurės lygą“, Danijos Liaudies partiją, Švedijos Demokratus, Suomijos „Tikruosius suomius“, Austrijos Laisvės partiją, Nyderlandų Laisvės partija ir kitas, griežtai prieš migrantus pasisakančias Vakarų Europos partijas, masiškai šventusias sėkmę 2014 Europos Parlamento rinkimuose?
Taip, tai tikrai didelis pavojus Europos Sąjungos vienybei, bet jį kelia ne tie, kurie pasisako prieš nevaldomą migrantų srautą, bet tie, kurie ragina dar plačiau atverti ES sienas. Įskaitant ir Rick Lyman iš „The New York Times“. Bet argi leftistui ką paaiškinsi? Jų pasaulėžiūros atsparumas sveiko proto argumentams gerai žinomas.
