Yuri Slezkine – Юрий Слёзкин – Jurijus Sliozkinas
Jis yra Kalifornijos universiteto Berklyje (Berkeley) Rusijos istorijos profesorius. J. Sliozkinas gimė 1956 m. Rusijoje. Maskvos universitete įgijo vertėjo iš portugalų kalbos specialybę. Vertėjavo Mozambike, Portugalijoje. 1983 m. emigravo į JAV. 2004 metais pasirodęs „Žydų šimtmetis“ („The Jewish Century“) tapo bestseleriu.
Yuri Slezkine. ŽYDŲ ŠIMTMETIS. ŽYDAI ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE.
Tyto alba, 2010.
Vertė Laimantas Jonušys
Du dideli skirtumai – «две большие разницы»
Rusiškai rašantis Nikolajus Slavianskis pavadino J. Sliozkino knygą atvirkštine „Mein Kampf“ – „Mein Kampf“ наоборот.
Aš irgi sutinku, kad J. Sliozkinas yra „išvirkščias“ Adolfas Hitleris.
Sliozkinas – šmaikštus ir vingrus, Hitleris – nuobodokas. Sliozkino intelektas vis dėlto moksliškas – faktai iliustruoja tam tikrą teoriją; Hitlerio intelektas – dogmiškas, faktai jam reikalingi pagrįsti tikėjimą apie rasių kovą. Sliozkinas – rašytojas, Hitleris – kalbėtojas („Mein Kampf“ užrašė Rudolfas Hessas). Sliozkinas interpretuoja, Hitleris žeria, kas įsirėžė jo mechaniškoje atmintyje.
„Mein Kampf“ – vokiečių įsitvirtinimo Europoje ir pasaulyje programa. „Žydų šimtmetis“ – jau įvykusios visuotinės žydų pergalės konstatacija.
Taigi autorius Sliozkinas ir autorius Hitleris – „du dideli skirtumai“, «две большие разницы», kaip sakoma Odesoje.
Kodėl žydai groja smuikais ir lošia šachmatais?
Žurnalistas ir leidėjas Sergejus Parchomenka, Rusijos žydų kongreso narys, (tiklažmogis cook) savo bloge rašė, kad J. Sliozkinas „ryžtasi rimtai, iš esmės, pasiremdamas kolosalia istorine, demografine, etnografine, statistine, ekonomine medžiaga, apmąstyti pačius „nepadoriausius“ tradiciškai antisemitinius klausimus – ir duoti išsamius, argumentuotus, labiausiai pagrįstus atsakymus“.
S. Parchomenka išsako tuos „nepadoriausius“ klausimus:
Kodėl žydai čia susišlavė visus pinigus?
Kodėl žydai viskam vadovauja?
Kodėl žydų tiek mažai, o jie visur, kur bepažvelgsi?
Kodėl žydai visuomet groja smuikais ir lošia šachmatais?
Kodėl žydai taip norėjo savo Izraelio, o dabar neišsinešdina tenai visi?
Kodėl žydai visada rengia suokalbius, sąmokslus ir perversmus?
Kodėl žydai visada padeda vieni kitiems?
Kodėl žydai taip mėgsta kalbėti, jog jie – žydai, tačiau tuo pat metu visada tai slepia?
Kodėl žydai keičia pavardes ir naudoja pseudonimus?
Kodėl žydai kalba svetimomis kalbomis, tačiau išsaugo savąją?
Kodėl žydai valgo košerinį maistą, tačiau iš tiesų mėgsta kiaulieną?
Kodėl žydai Rusijoje organizavo revoliuciją?
Kodėl žydai sudarė daugumą bolševikų partijos vadovybėje ir Lenino vyriausybėje?
Kodėl žydai pradžioje organizavo represijas ir labai žiauriai jas vykdė, o paskui patys labiausiai nuo jų nukentėjo
Kodėl jie visada mus, nežydus, aplošia?
Kodėl žydai viską iš mūsų, nežydų, atima?
Kodėl jie taip lengvai mus apgauna?
Kodėl jie garsiau už kitus rėkia apie genocidą?
Kodėl nuo jų dvokia česnaku?
Kodėl jie veda mūsų merginas?
Kodėl jų moterys pačios gražiausios?
Kodėl jie visi tokie atstumiantys?
Kodėl aš jų taip nekenčiu?
Kiek dar reikės juos pakęsti?
Vienas iš komentatorių parašė, kad dėl česnako S. Parchomenka persistengė. Iš tiesų, nepamenu, kad J. Sliozkinas kur nors teigtų arba neigtų, kad nuo žydų trenkia česnaku. Gal neįdėmiai skaičiau.
Cituoti klausimai yra tam tikra J. Sliozkino teiginių interpretacija. Jis pats klausimų taip neformuluoja. O interpretacijas verta pasitikrinti pagal pradinį šaltinį.
Ta proga paminėsiu pamokomą pavyzdį. Leonidas Donskis, vertindamas Jono Mikelinsko publicistiką, rašo:
„Ar kas nors iš mūsų inteligentų ir politikų bent kartą atvirai ir principingai įvertino rašytojo Jono Mikelinsko esė „Mes ir jie“, kur juodu ant balto dėstomi žydiškos komunizmo kilmės teorija ir kiti Goebbelso propagandos perlai? Kodėl nebuvo įžvelgta grėsmė šalies tarptautinei reputacijai tada, kai būsimasis Nacionalinės premijos laureatas savo opuse juodu ant baltu išdėstė geltonojoje antisemitinėje literatūroje platinamą idėją, kad „Holokausto architektas“ Adolfas Eichmannas pats buvo žydas ir kad Holokaustas buvo pačių žydų užsakytas bei suplanuotas dalykas, leidęs visus žydus sugrąžinti į Palestiną ir įkurti Izraelio valstybę?“
L. Donskis necituoja J. Mikelinsko, o tiktai perpasakoja jį. Taip ir S. Parchomenka užuodžia česnako temą J. Sliozkino knygoje. Ar ten yra česnako, galima sužinoti tiktai perkrimtus „Žydų šimtmetį“. J. Mikelinsko mintis irgi patartina rekonstruoti ne pagal L. Donskį, o pagal originalą – knygą „Kada KODĖL taps TODĖL?“
Merkurininkai ir apolonininkai
„Žydų šimtmečio“ vertimas į rusų kalbą vadinasi „Merkurijaus era“ («Эра Меркурия»). Nežinia, kodėl leidėjai pasirinko tokį pavadinimą. Gal nuogąstauta, kad knygą su žodžiu „žydas“ antraštėje skaitytojai palaikys dar vienu specifiškai žydišku leidiniu – greta žydų kulinarijos, žydiškų anekdotų ir pan. O gal norėta išryškinti J. Sliozkino veikalo teorinius pamatus.
„Žydų šimtmetį“ sudaro įžanga ir keturi skyriai:
1. „Merkurijaus sandalai. Žydai ir kiti klajokliai“. (Skyrius apie teorines prielaidas.)
2. „Svano nosis. Žydai ir kiti modernybės žmonės“.
3. „Babelio pirmoji meilė. Žydai ir Rusijos revoliucija“.
4. „Hodėlės pasirinkimas. Žydai ir trys pažadėtosios žemės“. (Skyrius apie žydų likimus Sovietų Sąjungoje, Amerikoje ir Izraelyje.)
Manau, kad visas veikalas, kurį puikiai išvertė Laimantas Jonušys, įkandamas raštingam žmogui, nors teorinė dalis gal labiau suprantama antropologijos ir sociologijos ragavusiems humanitarams.
Pirmajame skyriuje J. Sliozkinas dėlioja teorinius pamatus. Jis priešpastato Apolono ir Merkurijaus tautas. Apolonininkai – sėslūs žmonės, užsiimantys žemės ūkiu jų ginamose teritorijose. O merkurininkų tautos klajoja po pasaulį ir verčiasi veiklomis, kurias apolonininkai laiko pavojingomis, gėdingomis, keistomis – pavyzdžiui, finansinėmis operacijomis, prekybiniu ir politiniu tarpininkavimu, kalvyste, gydymu, burtininkavimu.
Merkurininkais tampa etnosai arba jų dalys. J. Sliozkinas vardija klajoklius: čigonai, armėnai, į Rytų Afriką atklydę Indijos gyventojai, po pasaulį pasklidę kinai. Apolonininkų teritorijose merkurininkai yra prašalaičiai. Apolonininkai juos laiko gudriais, klastingais, godžiais, suktais, bailiais. Merkurininkai irgi atsilygina antipatija. Apolonininkai jiems yra kvaili, neišprusę, agresyvūs. Norėdami prasigyventi, merkurininkai turi būti lankstūs, išradingi, verslūs. Žydus J. Sliozkinas laiko dvigubais merkurininkais, kadangi jie yra knygiai.
Europos civilizacijai ėmus dominuoti pasaulyje, žydai tapo merkurininkų etalonu. Kinai vadinami „Azijos žydais“, bet žydų niekas nevadina „pasaulio kinais“.
Apie jo nagrinėjamą laikotarpį J. Sliozkinas rašo:
„Modernioji epocha yra žydų epocha, o ypač dvidešimtas amžius yra žydų šimtmetis. Modernizacijai būdinga masinė urbanizacija, mobilumas, raštingumas, intelektualinis sudėtingumas, fizinis lepumas ir profesinis lankstumas. Jai būdinga puoselėti žmones ir simbolius, o ne laukus ir bandas. Būdingas ir prasigyvenimo siekis dėl išsimokslinimo, išsimokslinimas dėl prasigyvenimo ir prasigyvenimas bei išsimokslinimas kaip savitiksliai dalykai. Jai būdinga tai, kad valstiečiai ir didikai virsta prekybininkais ir dvasininkais, taip paveldėtas privilegijas pakeičia įgytas prestižas, išardžius luomus iškyla individai, branduolinės šeimos ir knygas skaitančios gentys (tautos). Kitaip sakant, modernizacijoje visi tampa žydais.
(...)
Pagrindinė moderniosios epochos religija yra nacionalizmas – tikėjimas, naują visuomenę vaizduojantis kaip seną bendruomenę ir leidžiantis ką tik urbanizuotiems didikams bei valstiečiams svetimoje vietoje jaustis kaip namie. Kiekviena valstybė turi būti gentis, kiekviena gentis turi turėti savo valstybę. Kiekviena žemė yra pažadėtoji, kiekviena kalba – Adomo, kiekviena sostinė – Jeruzalė ir kiekviena tauta – išrinktoji (ir labai sena). Kitaip sakant, nacionalizmo epochai būdinga tai, kad visos tautos tampa žydų tautomis“.
Toks mintijimas man visiškai priimtinas, tik nereikia pamiršti, kaip J. Sliozkinas vartoja sąvokas ir tyčia jų nepainioti.
Drįstu manyti, kad „Pragiedruliai“, kuriuos Vaižgantas vadina „vaizdais kovos dėl kultūros“, yra „vaizdai lietuvių įsiliejimo į žydiją“. Tik „žydai“ šiuo atveju nėra etniniai žydai, judėjai ir pan., o judrūs, valyvi, raštingi, šnekūs, vingraus proto, amato požiūriu lankstūs miestelėnai, kurie puoselėja žmones ir simbolius, o ne laukus ir kaimenes – t. y. merkurininkai pagal J.Sliozkiną.
„Goebbelso propagandos perlai“
Pamenu, sovietmečiu, kada bet kokios rūšies erotiniai tekstai ir vaizdiniai buvo sunkiai prieinami, paaugliai pradėdavo pažintį su kai kuriais rimtosios literatūros tekstais nuo ypatingų vietų. Pavyzdžiui, Ernesto Hemingvėjaus romanas „Kam skambina varpai“ buvo vertinamas dėl scenų miegmaišyje.
Spėju, kad „Žydų šimtmečio“ tam tikri fragmentai dėl jų turinio bus skaitomos ir kopijuojamos dažniau už kitus. Ne dėl erotikos, o todėl, kad autorius tarsi laužo tam tikrus ideologinius tabu.
Pateikiu labai paviršutinišką tokių vietų sąrašą. Nurodytas „Žydų šimtmečio“ lietuviško leidimo puslapis, prie to pridėta kokia nors J. Sliozkino citata. Norint įsigilinti į reikalo esmę reikėtų atsiversti knygą ir perskaityti ilgesnes ištraukas.
62. „1908 – 1911 m. visoje Vokietijoje žydai sudarė 0,95 proc. gyventojų ir 31 proc. turtingiausių šeimų“.
64. „Nepriklausoma tapusioje Lietuvoje 1922 m. žydai sudarė 31,5 proc. Kauno universiteto studentų (tačiau dėl valdžios tautinės politikos tai neilgai truko)“.
65. „XIX–XX a. sandūroje Vienoje 62 proc. advokatų, pusė gydytojų ir stomatologų, 45 proc. medicinos dėstytojų ir ketvirtadalis visų dėstytojų buvo žydai, jie sudarė ir 51,5–63,2 proc. žurnalistų“.
103. „Lenkijoje „etniniai“ žydai sudarė pirmosios komunistų vadovybės daugumą (7 iš maždaug 10). XX a. ketvirtame dešimtmetyje jie sudarė nuo 22 iki 26 proc. visų partijos narių, 51 proc. komunistinio jaunimo organizacijos (1930), 75 proc. partijos propagandos aparato (...) ir daugumą Centro komiteto narių. Tuo pačiu laikotarpiu Jungtinėse Valstijose žydai (daugiausiai imigrantai iš Rytų Europos) sudarė apie 40–50 proc. Komunistų partijos narių...“
133. „1851 m. žydai sudarė 70 proc. visų Kuržemės pirklių, 75 – Kauno..."
134. „Keli žydų finansininkai iš Varšuvos ir Lodzės įsteigė pirmuosius Rusijos akcinius bankus...“
137. „ 1887 m. Odesoje žydams priklausė 35 proc. fabrikų, gaminančių 57 proc. visų fabrikų produkcijos...“
165. „...bent 99 (62,3 proc.) iš 159 politinių emigrantų, 1917 m. sugrįžusių į Rusiją per Vokietiją „plombuotais traukiniais“, buvo žydai...“
188. „1917 m. spalio 23 d. bolševikų Centro komiteto pasitarime, nubalsavusiame pradėti ginkluotą sukilimą, 5 iš 12 dalyvaujančių narių buvo žydai. Trys iš septynių politbiuro narių, įpareigotų vadovauti Spalio sukilimui, buvo žydai... Visos Rusijos centriniame vykdomajame komitete (VCIK), išrinktame antrajame Tarybų suvažiavime (kuris ratifikavo bolševikų valdžios paėmimą, priėmė dekretus dėl žemės ir taikos ir sudarė Liaudies komisarų tarybą, vadovaujamą Lenino), buvo 62 bolševikai (iš 101 nario). Tarp jų -23 žydai, 20 rusų, 5 ukrainiečiai, 5 lenkai, 4 „pabaltijiečiai“, 3 gruzinai ir 2 armėnai. Kaip teigė Naumas Rafalkesas-Niras, atstovavęs Poalei-Cion partijai, visi 15 pranešėjų, savo partijų vardu pasisakiusių apie valdžios paėmimą, buvo žydai (iš tikrųjų turbūt 14)“.
232. „1926 m. žydai sudarė 1,8 proc. Sovietų Sąjungos gyventojų ir 20 proc. privačių prekybininkų (Ukrainoje – 66 proc., Baltarusijoe – 90 proc.). Petrograde (1923) verslininkų, samdančių darbo jėgą, dalis tarp žydų buvo 5,8 karto didesnė negu tarp kitų gyventojų. 1924 m. žydų „nepmanams“ priklausė 75,4 proc. vaistinių, 54,6 proc. audinių parduotuvių...“
235. „Kai NEPui atėjo galas, ir visi išlikę verslininkai – tarp jų gausiai atstovaujami žydų „tėvai“ – buvo ujami, apiplėšiami, areštuojami ir metami iš namų, dauguma šiai operacijai vadovaujančių OGPU pareigūnų patys buvo žydai... 1934 m., kai OGPU buvo pertvarkyta į NKVD, tarp „vadovaujančių kadrų“ žydai „pagal tautybę“ sudarė didžiausią grupę (37 žydai, 30 rusų, 7 latviai, 5 ukrainiečiai, 4 lenkai, 3 gruzinai, 3 baltarusiai, 2 vokiečiai ir 5 įvairūs kiti). Dvylikai svarbiausių NKVD skyrių ir valdybų, tarp jų policijos (darbininkų ir valstiečių milicijos), darbo lagerių (GULAG), kontržvalgybos, „išorinio stebėjimo“ ir ekonominio sabotažo, vadovavo žydai – visi jie, išskyrus du, buvo atvykėliai iš buvusios Sėslumo zonos“.
285. „Žydai, kurių tarp neelitinių aukų nebuvo gausu, apskritai per Didįjį terorą nukentėjo santykinai nedaug. 1937–1938 m. už politinius nusikaltimus buvo areštuota apie 1 proc. sovietinių žydų, o štai lenkų – 16 proc., latvių – 30 proc. 1939 m. pradžioje žydų dalis GULAGe buvo apie 15,7 proc. mažesnė negu jų dalis tarp Sovietų Sąjungos gyventojų. Tai lėmė faktas, kad žydai nebuvo persekiojami kaip tautinė grupė“.
312. „Kas gi buvo marksizmo-leninizmo globėjai? 1949 m. žydai „pagal pasą“ sudarė 19,8 proc. sovietinių marksizmo-leninizmo profesorių, 25 proc. marksizmo-leninizmo dėstytojų Maskvos, Leningrado, Kijevo, Charkovo, Rostovo, Saratovo, Kazanės ir Sverdlovsko aukštosiose mokyklose...“
328. „Amerikos žydai... 1969 m. žydai (mažiau kaip 3 proc. gyventojų) sudarė 27 proc. teisės dėstytojų, 23 proc. medicinos dėstytojų ir 22 proc. biochemijos profesorių. Septyniolikoje prestižiškiausių JAV universitetų jie sudarė 36 proc. teisės profesorių, 34 proc. sociologų, 28 proc. ekonomistų, 26 proc. fizikų, 24 proc. politologų, 22 proc. istorikų, 20 proc. filosofų ir 20 proc. matematikų. 1949 m. Jeilio universitete buvo vienas profesorius žydas, 1970 m. 18 proc. Jeilio profesorių buvo žydai. Žydų laimėjimais Jungtinės Valstijos ėmė vytis Sovietų Sąjungą kaip tik tada, kai Kremlius pasišovė užgniaužti žydų laimėjimus Sovietų Sąjungoje“.
372. „Iš septynių didžiausių „oligarchų“, kurie Sovietų Sąjungos griuvėsiuose sukūrė milžiniškas finansines imperijas ir Jelcino laikais dominavo Rusijos ekonomikoje bei žiniasklaidoje, vienas (Vladimiras Potaninas) yra aukšto rango sovietinio užsienio prekybos sferos valdininko sūnus, kiti šeši (Piotras Avenas, Borisas Berezovskis, Michailas Fridmanas, Vladimiras Gusinskis, Michailas Chodorkovskis ir Aleksandras Smolenskis) – žydai, susikrovę turtus „iš oro“...“
378. 1994 m. Vanity Fair pristatė dvidešimt tris informacijos sklaidos magnatus, kurie, pasak žurnalo, sudaro „naująjį elitą“: „vyrai ir moterys iš pramogų, komunikacijų ir kompiuterių verslo, kurių užmojai ir įtaka pavertė Ameriką tikra Informacijos epochos supergalybe“. Vienuolika iš jų (48 proc.) buvo žydai“.
373. „Tokių neteisėtų sampratų kaip „Vokietija vokiečiams“ ir „Didžioji Serbija“ izraelietiškas atitikmuo – „žydų valstybė“ – laikomas savaime suprantamu ir Izraelyje, ir kitur.“
***
S. Parchomenka, bandantis įtikinti save, jog J. Sliozkino knygoje jisai ras atsakymus į rūpimus klausimus („Kodėl žydai organizavo Rusijoje revoliuciją?“ ir t. t.), guodžiasi: „Štai dabar, kada prie manęs pristos su kuriuo nors iš tų klausimų dar viena didžiavalstybinė padugnė su Tautų draugystės ir Spalio revoliucijos ordinais, aš atsakydamas paklausiu: „O jūs kodėl man šį klausimą užduodate? Vien tam, kad parodytumėte savo neapykantą ir panieką? Tada prasmekite po velnių. O jeigu jums iš tiesų norisi kažką svarbaus sužinoti – tada štai kas: eikite (...) nusipirkite Jurijaus Sliozkino knygelę (...) ir skaitykite. Ir tenai rasite atsakymus į tuos klausimus, kurie pusę gyvenimo neduoda jums nei ramiai miegoti, nei ėsti savo malonumui“.
Toks įspūdis, kad iki J. Sliozkino veikalo pasirodymo inteligentiškas žydas neturėjo ką atsakyti „didžiavalstybinei padugnei“, kada ši erzindavo jį faktais apie žydų įsigalėjimą.
O ką keičia J. Sliozkino „Žydų šimtmetis“? Ar ten yra tie atsakymai?
Knygoje „didžiavalstybinė padugnė“ perskaitys tai, kas vienu ar kitu pavidalu seniai žinoma iš antisemitine laikomos literatūros. Pavyzdžiui, hipotezę apie galimai žydišką A. Eichmano kilmę galima dėti greta faktų apie tai, kad žydai iš NKVD tardė žydus „nepmanus“.
Dėl žydų įsigalėjimo JAV ir pasaulio finansuose kažkada graudenosi „automobilių karalius“ Henry's Fordas.
Henry'o Fordo knyga „Tarptautinė žydija“ buvo išleista nacistinėje Vokietijoje.
1938 m. liepą Vokietijos konsulas įteikė H. Fordui Vokietijos erelio didįjį kryžių – aukščiausią nacistinės Vokietijos apdovanojimą, kurį galėjo gauti užsienietis.
Įdomu, kiek J. Sliozkino pateiktų faktų kažkada mirgėjo tarp Goebbelso propagandos perlų? J. Sliozkinas sviedžia tuos faktus atgal, apipindamas juos sociologinėmis interpretacijomis, pavienių asmenų istorijomis. Daro tai su didžiule įtaiga.
Nežydas iš provincijos, bandęs kiekvienam KODĖL? atrasti TODĖL, atrodo lyg pilkas akmenėlis šalia kelio, kuriuo prašvilpė tviskantis J. Sliozkino limuzinas.
Vis dėlto, KODĖL?
Perkošus J. Sliozkino knygą, lieka įspūdis, kad visi „todėl“, aiškinantys žydų sėkmę, sutelpa į kelis sakinius. Žydų vyrai mažiausiai porą tūkstančių metų yra 100 proc. raštingi.
Kitas žydų reikalų ekspertas Andrejus Burovskis knygoje „Žydai, kurių nebuvo“ pažymi, jog švietimo rungtyje antrąją vietą užimantys japonų vyrai šimtaprocentinį raštingumą pasiekė tiktai XVI a.
Žydukas pradeda mokytis skaityti beveik tuo pat metu, kada atsistoja ant kojų. Biblinių ir talmudistinių paradoksų gliaudymas matyt suteikia pranašumų kremtant gojų mokslus.
Žydai ilgokai buvo raštingiausia Rusijos, paskui Sovietų Sąjungos tauta. Žydų sėkmę komunistinėje Rusijoje lėmė tai, kad senasis elitas buvo sunaikintas, o merkurininkai žydai dėl savo išprusimo labai tiko tapti naujosios valdžios kadrais.
Yra dalykų, kurių J. Sliozkinas neliečia. Dar vienas TODĖL – tai liaudyje paplitusi nuomonė, kad santuokos tarp mažos bendruomenės narių veda prie kraujomaišos, dėl ko gausėja apsigimėlių ir labai gabių žmonių.
Aišku, tokia „rasinė teorija“ įgauna svorio tiktai tada, kada apie tai parašo „The New York Times“. Genetikos tyrinėtojai iš Jutos (Utah) universiteto Henry's Harpendingas ir Gregory's Cochranas populiarią nuomonę pagrindė tyrimais: aškenazių (iš Europos kilusių žydų) intelektinis pranašumas, kurį rodo psichologiniai testai, yra genetinė anomalija. Minėti mokslininkai nėra žydų kilmės, Juta – mormonų tėvonija.
H. Harpendingas ir G. Cochranas parašė veikalą, kuris žydų spaudoje sukėlė komentarų bangą (būdingas straipsnio pavadinimas: „Kodėl žydai tokie protingi“). Kai kurie svarstymai tiktų prie J. Sliozkino cituojamų anekdotų. Atseit H. Harpendingo ir G. Cochrano teoriją apie žydų genialumą pagrindžia ir Nobelio premijos laureatų ukrainiečių sąrašas: 1952 m. – Selmanas Waksmanas; 1966 m. – Shmuelis Yosefas Agnonas; 1971 m. – Simonas Kuznetsas; 1981 m. – Roaldas Hoffmannas; 1992 – Georgesas Charpakas. Tai lyg ir patvirtina priežodį: „Kur praėjo ukrainietis, žydui nėra ką veikti“.
Mes nugalėjome!
Bet J. Sliozkinas nelinkęs leistis į svarstymus apie genetiką. Nelinkęs jis per daug kapstyti ir klausimo „Kas kaltas?“ Tačiau jis sąžiningai konstatuoja, kas ką sako ir ko nesako:
„Daugumoje nacionalistinių žydų pasakojimų Sovietų Sąjungos istorinė atmintis nukreipta į tai, kaip žydus persekiojo baltieji, naciai ukrainiečių nacionalistai ir pokarinė sovietinė valstybė, bet neprisimenama žydų revoliucija prieš žydiškumą, žydų tapatinimasis su bolševizmu ir neprilygstama žydų sėkmė trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio sovietinėje aukštuomenėje. Antra vertus, kai kurie rusų nacionalistų pasakojimai bolševizmą prilygina žydiškumui, siekiant pavaizduoti Rusijos revoliuciją kaip daugiau ar mažiau sąmoningą svetimųjų puolimą prieš rusų tautą ir kultūrą. Man tai rašant, Solženicynas paragino žydus prisiimti „moralinę atsakomybę“ už tuos savo gentainius, kurie buvo „geležinėje bolševikų vadovybėje, ir dar daugiau – prisidėjo didžiulę šalį vedant blogu keliu“. Remdamasis tuo, kad Vokietija pripažino „moralinę ir materialinę“ atsakomybę už holokaustą, ir atgaivindamas Vasilijaus Šulgino argumentus apie žydų „kolektyvinę kaltę“ dėl įvykusios revoliucijos, jis ragina žydus „atgailauti“ dėl „savo dalies ČK sušaudymuose, baržų skandinime su pasmerktaisiais Baltojoje ir Kaspijos jūrose, dėl savo dalies kolektyvizacijoje, Ukrainos bade, visose sovietinio valdymo niekšybėse“. Kaip ir dauguma bandymų krikščionišką asmeninės nuodėmės sampratą pritaikyti nacionalistiniams reikalavimams pripažinti paveldimą gentinę atsakomybę, Solženicyno kreipimasis nenumato galutinio nuodėmių atleidimo, konkuruojančių pretenzijų moralinio arbitražo procedūros ir neragina savo tautiečių prisiimti neribotos atsakomybės dėl veiksmų, kuriuos įvairūs kitataučiai – arba jų apsišaukę atstovai – gali laikyti niekšiškais ir specifiškai rusiškais“. (370 p.)
N. Slavianskis, kritikuojantis J. Sliozkiną iš krikščionio pozicijų, bando įžvelgti gilumines autoriaus užmačias:
„Tiesą sakant, Sliozkino knyga man atrodo daugeliu vietų provokacinė, ji – savotiška atvirkštinė „Mein Kampf“. Apolonininkų tiesai priešpastatoma merkurininkų tiesa. Kadangi pasaulis greitai taps visiškai merkuriškas, tai valdys jį prigimtiniai merkurininkai, t.y. merkurininkai kvadrate. Ši Sliozkino išvada, be abejonės, prisidės prie visokiausių aistrų kurstymo ir knygos komercinės sėkmės, tačiau vargu ar sukels tikrai akademinę polemiką.
Terminologinis maskavimas nieko neapgaus, o provokacinė esmė išliks. Ta esmė – pasitikint savimi padarytas pareiškimas: mes nugalėjome, ir toksai istorijos dėsnis“.
Kurių tautų geriau neliesti
J. Sliozkino knyga Rusijoje nesukurstė valstybinio masto aistrų. Gal žydai ir rusai yra tiek įpratę prie tarpusavio santykių aiškinimosi, kad dar vienos skandalingos knygos pasirodymas nesukėlė rimto skandalo.
Tačiau leisti knygas Rusijoje nėra nepavojinga. Šįmet Rusijoje gana triukšmingai aptarinėta vadinamoji Aleksandro Vdovino ir Aleksandro Barsenkovo byla. Du profesoriai turėjo nemalonumų dėl jų rašyto istorijos vadovėlio. Reikalas buvo svarstomas Rusijos visuomenės rūmuose (Общественная палата), knygos spausdinimas sustabdytas, autoriams grėsė bylos dėl nacionalinės nesantaikos kurstymo.
Šįkart skandalo variklis buvo Čečėnijos įgaliotinis žmogaus teisių klausimais. Jam užkliuvo vadovėlio teiginys, kad 63 proc. čečėnų vyrų, pašauktų į armiją Antrojo pasaulinio karo metais, „pažeidė priesaiką ir dezertyravo; mobilizaciją Čečėnijos teritorijoje teko nutraukti“.
Autoriai buvo kritikuojami ir dėl kitų vadovėlio fragmentų. Štai viena „politiškai nekorektiška“ citata:
„Tam tikrais aspektais„sovietinis imperializmas“ duodavo „jaunesniems“ partneriams netgi daugiau galimybių negu vakarų modeliai. Sunku įsivaizduoti, pavyzdžiui, indą – Jungtinės Karalystės ministrą pirmininką, vietnamietį – Prancūzijos Respublikos prezidentą. Reikšmingą dalį Sovietų Sąjungos 70 metų istorijos sudaro valdymo laikotarpiai, kada šalies lyderiais buvo nerusų tautybės asmenys“.
Mano paryškinta vieta prikišama autoriams kaip didžiarusiško šovinizmo apraiška, nors iš konteksto matyti, kad tuo sakiniu norėta pabrėžti sovietinės sistemos pranašumą lyginant su Vakarų demokratijomis.
Tinkle nepavyko aptikti, jog kas nors rimtai kaltintų J. Sliozkiną dėl antisemitizmo. Tačiau atrodo, kad jį retkarčiais dėl šio bei to paauklėja. 2005 m. gruodžio pranešimas:
„Po susitikimo su Izraelio istorikais, jis ėmė geriau suprasti tikrąją padėtį Izraelyje ir holokausto reikšmę žydų tautai ir visam pasauliui“.
***
P. S. Kadangi visi tampa žydais ne pagal kraują, o pagal Sliozkiną, manęs per daug nejaudina prasta mano kilmė. Nė vienas iš mano keturių senelių nebuvo išvežtas į nacių konclagerį (tiesa, vienas paskui pateko į GULAGą). Prie nacių jie gyveno ne žydu getuose, turėjo kažkokius Ausweis'us ir vertėsi kaip santykinai laisvi žmonės – kas mokytojavo, kas ūkininkavo, o kas vienu metu netgi dirbo Lietuvos laikinosios vyriausybės miestelio administracijoje, kol tos vyriausybės neišvaikė.
Nemerkuriška genetika netrukdo man prijausti žydiškoms revoliucinėms nuotaikoms – ypač, kada paliečiamas atlyginimo klausimas.
Mane veža žydiškas „Bedarbių maršas“. Vienąkart jau buvo šiame tinklaraštyje.