Sveiki Šventose Kalėdose, pone Direktoriau Algimantai Dienini!
Ape Jūsų valdomą centrą gaunama vis daugiau žinių, kad jame žmonės patiria neteisybes, žiaurų elgesį ir pažeminimą. Suprantu, kad iš įvairių kraštų suplaukia visai skirtingi žmonės, dažnai žemos kultūros, kuriems ir patiems sunku vieniems su kitais sugyventi. Vis dėlto nuolat ateina informacija apie būtent čečėnų teisių pažedimus, o tai sutampa su dabartine Maskvos ir jos marionetės Kadyrovo politika varyti pabėgėlius čečėnus atgal į Čečėniją. Esama pagrindo manyti, kad šią politiką palaiko prorusiška penktoji kolona Lietuvoje, kurios tikslus, metodus ir darbus puikiai aprašė buvęs Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Algirdas Katkus garsioje knygoje “Nuo aušros iki sutemų” (2008). Knygoje ypač ryškiai atskleisti Lietuvos VSD antivalstybiniai nusikaltimai. Galime įrodyti faktais, kad būtent VSD itin uoliai vykdo čečėnų persekiojimus ir išstūmimą iš Lietuvos. Dažnai visa tai pridengiama patriotine frazeologija.
Primenu ponui Direktoriui, kad vainachų čečėnų tauta, turinti daugiau kaip dviejų tūkstantmečių su Senovės Rytais susijusią kultūros tradiciją (spėjama, kad jie yra kilę iš churitų: nuo 2500 m. pr. Kr., Mitanių karalystė 1450–1350 pr. Kr., toliau – Urartų karalystė nuo IX a. pr. Kr.), daugiau kaip 400 metų narsiai priešinasi barbariškos Maskovijos, totorių mongolų Aukso Ordos paveldėtojos, brutaliai agresijai ir rusinimo politikai.
Kai vainachų protėviai atsidūrė Kaukaze, pasaulyje dar neegzistavo slaviškai kalbančių žmonių, o kai jie priėmė islamą, būsimieji rusai (t.y. dabartinės Centrinės Rusijos buvę finougrai) dar gyveno žeminėse. Čečėnams statant garsius gynybinius bokštus, šie rusai tūnojo Novgorodo skandinavų, Kijevo slavų, vėliau – Aukso Ordos vergystėje ir lakė alkoholį.
Čečėnai, nuosekliausiai iš visų Kaukazo tautų, atkakliausiai kovojo prieš nuožmią rusų armiją visą XIX a. ir pagarsėjo tokiais ypač šlovingais vardais, kaip šeichai Mansūras ir Šamilis, kurie buvo sėkmingai apjungę Šiaurės Kaukazą į islamišką valstybę, turėjo reguliarią kariuomenę ir laimėjo daug mūšių nelygiose kovose. Čečėnų atsparumą ir pergales galima paaiškinti jų ištikimybe DVui bei laisve: jie buvo išvarę savo feodalus ir visi tapo bajorais su aukšta garbės sąvoka, kurios rusų liaudis iš viso niekad nėra turėjusi. Per išsivadavimo karus čečėnai nuolat netekdavo iki dviejų trečdalių gyventojų, o kai kurios kitos Kaukazo tautos (pvz., adygai) patyrė totalinį genocidą ir iki šiol negali atsistatyti. Panašios kovos vyko ir po bolševikinio perversmo Rusijoje iki pat visų vainachų, t.y. čečėnų ir ingušių, deportacijos į Viduriniąją Aziją 1944 m. vasaryje (iki 1956 metų; vykdant deportaciją, negalėjusius pajudėti senius ir ligonius sušaudydavo).
Po to, kai rengiant naują sąjunginę sutartį, 1990 m. balandžio 26 sovietų valdžia įstatymiškai pakėlė visų autonomijų statusą iki sąjunginių respublikų, Čečėnijos-Ingušijos sąjunginė respublika 1990 m. lapkričio 27 paskelbė suverenitetą, kuris buvo SSSR Aukščiausiosios Tarybos pripažintas. 1991 m. kovo 11 Čečėnijos-Ingušijos Respublika atsisakė rengti savo teritorijoje referendumą dėl reorganizuojamų Rusijos Federacijos struktūrų (prezidento posto), 1991 m. rugsėjo 1 d. Čečėnija atsiskyrė nuo Čečėnijos-Ingušijos Respublikos į nepriklausomą valstybę, 1991 m. spalio 27 d. buvo išrinktas pirmasis prezidentas Džoharas Dudajevas, kuris 1991 m. lapkričio 1 d. paskelbė dekretą dėl Čečėnijos Respublikos (Ičkerijos) suvereniteto. 1992 m. birželio 2 d. rusų kariuomenė buvo išvesta iš Čečėnijos. Todėl po visų šių teisinių aktų apie jokį čečėnų "separatizmą", jų "teroristinę veiklą" prieš neva "teisėtą" rusų okupantų "valdžią" negali būti nė kalbos.
Gėdingai pralaimėjusi pirmąjį karą (1994–1996) prieš nepriklausomą Čečėniją, Rusija de facto pripažino ČRI nepriklausomybę tarpvalstybinėmis 1997 m. gegužės 12 d. sutartimis, kurias pasirašė prezidentai Aslanas Maschadovas ir Borisas Jelcinas. Greit, prispaudus Jelciną, Rusijoje įvykio Vl. Putino vadovaujamas tylus slaptųjų tarnybų perversmas. FSB surengė gyvenamųjų namų sprogdinimus Maskvoje, Volgodonske ir Buinakske, apkaltino čečėnus ir 1999 m. rugpjūtyje Kremlius pradėjo antrąjį karą prieš čečėnus, kuris tęsiasi ir po šiai dienai peraugęs į viso Šiaurės Kaukzo partizaninį išsivadavimo karą.
Lietuvos istorijoje, be abejo, irgi rasime herojiško pasipriešinimo Rusijai pavyzdžių, bet pirmojo ir antrojo sukilimų organizacinė jėga vis dėlto buvo Lenkijoje. Šlovingos buvo lietuvių tautos kovos prieš bolševizmą, ypač partizaninė rezistencija ir Bažnyčios vadovautas tylusis pasipriešinimas sovietmečiu. Tačiau trukme ir ryžtu visa tai negali būti lyginama su kruviniausiu čečėnų pasipriešinimu, kurių dabartinis patizaninis karas jau vyksta daug ilgiau nei lietuvių pokario rezistencija, o faktiškai ir iš viso niekad nebuvo nustojęs net ir sovietmečiu.
Dabartinėje Čečėnijoje neįvyko rusų sumanytos čečėnizacijos, nes parsidavėlių yra stebėtinai mažai, o brutalus Kadyrovo režimas laikosi tik rusų okupacinių jėgų pagalba ir teroru prieš gyventojus. Vyksta neteisminiai susidorojimai, žmonių pagrobimai, slaptos žudynės, prekyba lavonais. Įstatymai negalioja, dabartinėje Čečėnijoje ir už jos ribų žudomi ne vien tik režimo priešininkai, bet ir žmogaus teisių gynėjai ir žurnalistai. Visa tai plačiai aptariama net ir Rusijai palankiuose Vakaruose.
Nors per pirmąjį ir antrąjį dabartinius karus čečėnai vėl neteko dviejų trečdalių gyventojų (vien vaikų nužudyta apie 40000), jie ne tik neketina sudėti ginklų, bet jau vėl organizavo viso Šiaurės Kaukazo partizaninį karą, kuria islamiškos valstybės, Kaukazo Emyrato, juridines ir karines struktūras, rengia diversijas Rusijos teritorijoje ir artėjančio Rusijos kracho išvakarėse ruošia Kaukazą visiškam išvadavimui.
Rusų okupantų vadinami “čečėnų teroristai” yra didvyriai, kurių vardai amžiams liks šios gyvybingos nemarios tautos atmintyje. Čečėnija iš tikrųjų yra Didvyrių Žemė.
Prasigėrusi, demoralizuota, neatgailavusi rusų tauta išnyks daug greičiau nei čečėnai, viena iš seniausių pasaulio tautų.
Pone Direktoriau, kovodami už laisvę lietuviai irgi patyrė sunkių nuostolių, o politinių pabėgėlių buvo itin daug po Antrojo pasaulinio karo. Lietuviai rado prieglobstį pirma Vakarų Vokietijoje, tolesni emigrantų keliai ėjo į JAV, Australiją, kitas Vakarų šalis, kur lietuviai pateko į žmogaus orumą atitinančias sąlygas, gavo darbą ir pastogę, materialiai atkuto, daugelis padarė geras karjeras ir net pagarsėjo. Jiems niekas nesakė neva jie nereikalingi ir kad su jais bus daroma kas tik kuriam nors valdininkui šaus į galvą.
Atidėkodami DVui lietuviai turėtų panašiai priimti nelaimės ištiktus pabėgėlius ir jiems atitinkamai padėti. Juk esame krikščionys, o krikščionybė reikalauja mylėti kitą žmogų kaip save patį nepriklausomai nuo jo konfesijos ir tautybės.
Be to, islamas nėra kokia nors egzotinė nepažįstama pavojinga religija, kaip ją dažnai vaizduoja. Tai iš Šventojo Rašto kilęs tikėjimas, kuris pripažįsta Jėzų Mesiju (t.y. Kristumi), Jo gimimą iš Mergelės Marijos, Jo būsimą antrąjį atėjimą, antikristo nugalėjimą, Paskutinįjį Teismą, kurį vykdys Jėzus. Istorijoje islamas buvo pagrindinis Katalikų Bažnyčios varžovas, todėl vyko daug karų. Dabartinė kova prieš islamą yra dirbtinė ir neturi nieko bendra su tikėjimu, nes ją veda ateistai, kuriems rūpi išplatinti savo valdžią į nepasiduodančius musulmonų kraštus. Islamas ginasi savo žemėje: Kaukaze, Irake, Afganistane.
Karai ir neteisybės visada sukelia pabėgėlių srautus, krikščionių pareiga tuos pabėgėlius globoti, padėti jiems reabilituotis, nes juk jie yra tie artimi žmonės, kuriuos privalome mylėti kaip patys save. Pagaliau Europos Sąjungoje veikia atitinkami įstatymai, kuriuos Lietuva turi vykdyti, kaip ES narė.
Į Ruklą patenka žmonės iš įvairių kraštų, bet tarp jų būtent Rusijos brutalios agresijos aukos yra čečėnai. Daugeliui jų grįžimas į Čečėniją reikštų sadistinį nukankinimą iki mirties.
Jūsų centre esantis Adamas Esmurzajevas, kuris turi politinio pabėgėlio statusą, yra aklas, netekęs akių dėl minėtų žiaurių istorijos įvykių. Jo žmona Gubani Alchastova turi tapti jo globėja, nes žmogus yra invalidas, pats savimi negalintis pasirūpinti. Pagal įstatymą globos statusas duoda ir didesnes galimybes materialiai išsilaikyti.
Kodėl Jūs grasinote Gubani Alchastovai, kad globos suteikimo atveju išvarysite juos iš centro, kodėl sakėte, neva galite su jais daryti, ką norite? Ar esate virš įstatymų? Ar tikite, kad Lietuvoje įstatymai negalioja?
2009 m. rugpjūčio 12 d. Gubani Alchastovos brolis Sultanas Alchastovas su žmona Pabradėje tapo Lietuvos pasieniečių banditiško elgesio aukomis. Pasityčioję iš sutuoktinių per kratą, jie pagrobė auksinius auskarus, sutuoktiniams ne tik jų negrąžino, bet per valdžios struktūras padarė tokį spaudimą, kad tie buvo priversti bėgti iš Lietuvos į Vakarus. Ar ne gėda Lietuvai?
Karinių struktūrų banditzmas yra tipiškas Rusijos bruožas. Ar ne to nori rusų penktoji kolona Lietuvoje? Esu Lietuvos pilietis, bet nenoriu gyventi banditų valstybėje. Taip pat nenoriu Lietuvos atiduoti prorusiškiems banditams.
Tai, kad Gubani Alchastovai neleidžiama apiforminti vyro globos, yra aiškus jos ir jos vyro Adamo Esmurzajevo teisių pažeidimas.
Jūs pareiškėte Gubani Alchastovai, kad čečėnai Lietuvoje niekam nereikalingi. Gal Lietuvoje reikalingi banditai pasieniečiai? Arba valdininkai kyšininkai? Arba Rusijai tarnaujantis VSD? Visi šie žmonės yra pardavę Lietuvą ir savo sielas už pinigus. Visi jie patenkinti ir mano, kad yra Lietuvai reikalngi. Užtat aš žinau, kad pats nesu jiems čia reikalingas, vadinas, jų nuomone ir aš lygiai taip nesu reikalingas Lietuvai, kaip ir Adamas Esmurzajevas. Ar neaišku, kad tokiu atveju mano interesai sutampa su Adamo Esmurzajevo interesais ir prieštarauja Jūsų interesams?
Taigi matome žmones, kurie mano, kad tik jie ir į juos panašūs yra Lietuvai reikalingi, o kiti ne. Bet matome tuos kitus, kurie mano, jog būtent pirmieji Lietuvai visai nereikalingi. Aš irgi esu tokios nuomonės.
Čia pone Direktoriau, jau nebe čečėnų ir nebe pabėgėlių klausimas. Pasakyčiau, kad jeigu vienų ir kitų “reikalingumo” nepavyksta išsiaiškinti ir sutvarkyti įstatymų pagalba, jei įstatymai nebeveikia arba nukreipiami prieš dalies piliečių interesus, tai jau Kalašnikovo klausimas. Nemanykime, kad jis yra beviltiškas, viskam yra ribos. Jei Rusijoje prasidės pilietinis karas, o penktoji kolona galutinai užgrobs valdžią čia, ji išprovokuos Rusijos pilietinio karo išplitimą ir į Lietuvą. Mums čia Rusijos nereikia, užtenka.
Todėl pats laikas prisiminti įstatymus ir Viešpatį Jėzų Kristų, gražiai susitaikyti vieniems su kitais, mylėti savo artimą, atitaisyti padarytas skriaudas, atsiprašyti už įžeidimus, sąžiningai vykdyti įstatymus.
Tikro švento Kalėdų laiko, Jėzaus Kristaus meilės Jums ir Jūsų artimiesiems!
Letas Palmaitis
