Aušrinė Šėmienė VL žurnalistė
Sostinės stoties rajone glaudžiasi ŽIV ir AIDS paveiktų žmonių bei jų artimųjų asociacija „Demetra“. Tai yra visuomeninė organizacija, kuriai vadovauja Svetlana Kulšis. Kelią į pusrūsį, prie kurio durų nėra jokios iškabos ir kurio langai vos kyšo iš po šaligatvio plytelių, žino kone visi Vilniaus žmonės, nukentėję nuo šios infekcijos.
Toli nuo tėvynės
Svietlana Kulšis gimė Kazachstane, nedideliame stepės miestelyje, kuriame gyveno daug trėmimus patyrusių žmonių. Į Densovką (toks buvo miestelio pavadinimas) po Spalio revoliucijos buvo atitremti ukrainiečiai, baltarusiai, lenkai, vokiečiai, po Antrojo pasaulinio karo prisidėjo okupuotų šalių gyventojai, o suarus pirmuosius plėšinius, atsikėlė rusai. Netoliese buvo ir didesnis miestas – Žitikara, o prie jo – senos aukso kasyklos, kur dirbo dauguma tų kraštų gyventojų.
Svetlanos tėvas į Denisovką buvo atsiųstas šeštajame dešimtmetyje, kai buvo pašauktas tarnauti sovietų kariuomenėje. Čia sutiko gražią ukrainietę medikę, kuri pagal paskyrimą į tolimą šalį buvo atsiųsta dirbti. Abu susituokė ir liko gyventi toli nuo tėvynės.
Kazachstane atšiaurus klimatas: labai šalta žiemą ir labai karšta vasarą. Todėl Svetlana vaikystę praleido pas močiutę Ukrainoje, Černigovo srityje. Tad pirmieji žodžiai, kuriuos ištarė mažylė, buvo nelietuviški. Užtat ji ir dabar gali puikiai susikalbėti ukrainietiškai. Kai atėjo laikas mokytis, Svetlaną tėvai parsivežė į Kazachstaną. „Tėvai labai daug dirbo, nes turėjo išlaikyti šeimą“, – prisiminė Svetlana. Po darbo dienos valdiškame darbe jie skubėdavo į savo didžiulį ūkį.
„Kazachstane mes gyvenome geriau nei daugelis žmonių Lietuvoje. Turėjome viską, apie ką tuo metu buvo galima svajoti, pavyzdžiui, didžiulę biblioteką, daug keliavome, tėvas automobiliu mus veždavo į stepę pasižiūrėti, kaip pražysta pirmosios laukinės tulpės, galėjome atostogauti prie Juodosios jūros“, – pasakojo moteris.
Baigusi mokyklą, Svetlana įstojo studijuoti žemės ūkio ekonomiką. Ištekėjo, pagimdė dukrelę. Tuo metu ėmė žlugti Sovietų Sąjunga, o Lietuvoje – kurtis Sąjūdis. Pirmas į Lietuvą grįžo Svetlanos brolis, o paskui jį, patyrusį šeimos žlugimą, – ir Svetlana. Buvo 1988-ieji.
Rožinis drambliukas
Lietuvoje pūtė laisvės vėjai, žmonės gyveno viltimi išsilaisvinti iš dešimtmečius varžiusių pančių. Lietuviškai prastai kalbančiai merginai buvo sunku susiorientuoti ir gyvenimą teko pradėti iš naujo. Pasiturinčioje šeimoje išaugusi Svetlana netrukus suprato, kad viską galima prarasti ir neturėti ką valgyti, kuo apsirengti. „Pamačiau tikrą gyvenimą“, – sakė ji.
Daugelis iš tremties į Tėvynę grįžusių žmonių negalėjo susigyventi su tokia tikrove ir grįžo atgal į tremtį. Bet ne Svetlana. Ji nepasidavė, nes nemėgo pralaimėti. Įsidarbino Vilniaus autoremonto gamykloje, apsigyveno bendrabutyje. „Buvau rožinis drambliukas, – tą metą prisiminusi atsiduso Svetlana. – Buvau labai atvira – tokia, kokie Kazachstane yra visi žmonės. Visada maniau, kad jei žmogus taip sako, vadinasi, taip ir yra. O Lietuvoje sužinojau, kas yra apgaulė ir kad galima viską nupirkti, taip pat ir tėvynę.“
Artėjo 1991-ieji. Išsiilgęs tėvynės, pas Svetlaną atvažiavo tėvas. Pamatęs, kaip tankai prie Televizjos bokšto traiško žmones, jis labai išsigando ir grįžo į Kazachstaną. Tėvų kelionė namo buvo atidėta iki 2005-ųjų. Svetlana negali be ašarų prisimti tų dienų. Perestroika pasiekė ir Kazachstaną. Pasaulis, kuriame gyveno Svetlanos tėvai, sugriuvo, turtą jie pardavė, pinigus prarado, o troškimas grįžti į Lietuvą vis dar buvo neįgyvendintas. „Supratau, kad tėvai sensa ir kelionės negalima atidėlioti, – pasakė moteris ir nutilo. Po to vėl tęsė: „Rodos, kas čia sudėtingo: sėdai į traukinį ir atvažiavai. Betgi reikėjo „pervežti“ visą gyvenimą: sutvarkyti dokumentus, užtikrinti, kad tėvai Lietuvoje gautų pensijas, nupirkti jiems butą.“
Kai Svetlanos tėvai iš Kazachstano išvažiavo, kiekvienoje stotyje buvo tikrinami. Muitininkams, policininkams, įvairiems valdininkams teko mokėti, kad jų nesulaikytų, negrąžintų į Kazachstaną. Svetlana tėvus apgyvendino Visagine. Jiems šis miestas labai patiko ir greitai jie priprato prie naujo gyvenimo. Deja, laimė būti kartu tęsėsi neilgai. Tėvai mirė vienas po kito tais pačiais metais. Nenuėjo veltui
Svetlana pasakojo, kad jos kelyje visada buvo gerų žmonių. 1989-aisiais, kai buvo labai nusivylusi, nematė vilties ir ketino persikelti į Vokietiją, ji sutiko gydytoją ginekologę Rūtą Jarašūnienę, psichologę Jurgitą Dapkevičienę ir kitų bendraminčių. Jau po metų jos įkūrė nevyriausybinę organizaciją, kuri padėtų žmonėms, nukentėjusiems arba galėjusiems nukentėti nuo ŽIV infekcijos.
Tačiau Svetlana nebuvo pasirengusi tam, ką patyrė darbe. „Pamačiau kitokį gyvenimą nei iki tol įsivaizdavau – susidūriau su žmonėmis, kurie buvo beviltiškoje situacijoje: negalėjau patikėti, kad XXI amžiuje žmonės badauja, kad badauja net vaikai, kad jie neturi kur gyventi, kad yra niekam nereikalingų, atstumtų žmonių“, – sakė moteris.
Tuo metu Svetlana pati labai sunkiai gyveno. Ji prisiminė, kad neva turėję padėti teiginiai, jog kiti dar blogiau gyvena, jos neveikė. „Jei yra žmonių, kuriems dar blogiau, tai yra baisu, – prisiminė, kaip mąstė. – Atsimenu, kartą kalbėjome su žurnalistais ir mano kolegė pasakė, kad grįžusi namo ji būna laiminga, nes ją supa šeima. O aš tada pagalvojau, kad nesu laiminga, nes žinau, jog yra žmonių, kurie neturi ką valgyti, kad yra mergaičių, nelaimingų nuo pat gimimo. Ir bandžiau jiems padėti, nors nežinojau, kaip ir ką daryti.“
Svetlaną išgelbėjo psichologė Jurgita Dapkevičienė. „Supratau, kad reikia atskirti žmogų nuo jo problemos: žmogų galiu užjausti, tačiau neturiu gyventi jo problema. Galiu parodyti, ką jis turėtų daryti, kad pataisytų savo gyvenimą“, – atviravo ji. Dabar moteris sako, kad turi daug pavyzdžių, kurie rodo, kad jos pastangos nenuėjo veltui. „Manau, jei būčiau išgelbėjusi bent vieno žmogaus gyvenimą, jau būtų pergalė. Bet tų žmonių – aibė. Ir dabar mokome su ŽIV susidūrusius žmones profesijos, padedame jiems įsidarbinti.“
Kelią į „Demetros“ kabinetą žino ir visi sostinės narkotikų vartotojai, seksualines paslaugas teikiančios moterys. Jie čia gauna švirkštų, higienos priemonių, gali nusprausti, sulaukti patarimo, kaip įsigyti dokumentus, gauti sveikatos priežiūros ir daugybę kitokių paslaugų. Tačiau Svetlana tikino, kad ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia – kad juos kažkas išklauso.
„Šie žmonės gyvena smurto ir atskirties pasaulyje, todėl kiekvienas pasakytas geras žodis gali apversti jų gyvenimą. Tai paprasta – nereikia didelių mokslų, universitetų: atveriame vienas kitam širdis, ir tiek“, – tikino Svetlana. Geri šios moters darbai nesibaigia vien pagalba atstumtiesiems. Visuomeninėje organizacijoje, kuriai mūsų valdžia nepadeda nė centu, dabar dirba 12 puikių specialistų. Jie už savo darbą gauna tokį atlyginimą, kad gali jaustis oriai, mokėti mokesčius.
O kalbėdama apie save Svetlana sakė, kad norėtų daugiau laiko skirti vakams ir anūkams, bet prieš tai reikia užtikrinti darbų tęstinumą, kad ypatingi „Demetroje“ susibūrę žmonės ir toliau dirbtų. „Ar esu laiminga? Ar nelaiminga? Neturiu laiko apie tai galvoti. Man jau norisi gyventi kaip žuvelei – plaukti, bet vis dar turiu nardyti“, –
