Senieji Kauno Daktarų veteranai šią savaitę teisme pasakojo, kaip buvo susidorota su iki šiol nesurastais gaujos nariais.
„Apie Henriką Daktarą dvyliktoje klasėje rašiau baigiamąjį rašinį, kai buvo pasiūlyta tema „Autoritetas“. Labai džiaugiuosi, kad taip baigiau vidurinę mokyklą. Žinau, kad Henrikas – stiprus žmogus ir ištvers šį didžiulį spaudimą, o aš visada už jį“, – taip rašė Simonu prisistatęs kaunietis interneto portale henrikasdaktaras.lt. Jame galima perskaityti daugybės Kauno Daktarų grupuotės garsenybe vadinamą H. Daktarą šlovinančių gerbėjų komentarų.
Jei Simonas už minėtą rašinį buvo įvertintas aukščiausiu pažymiu ir po to nutarė pasirinkti rašytojo amatą, šiandien jis galėtų parašyti kur kas įdomiau, kas praėjusios savaitės pradžioje buvo pagarsinta Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje Daktarų gaujos gvardijos senų nusikaltimų, padarytų 1993–2000 metais, byloje.
Vilijampolę įkvėpė „Krikštatėvis“
Lietuvoje šiomis dienomis iš tiesų sunku rasti žmogų, kuris būtų visai abejingas rugsėjo 12-ąją uostamiesčio teisme prasidėjusioms buvusių Daktarų gaujos veikėjų apklausoms. Praėjusią savaitę iš 16 senosios Vilijampolės mafijos bylos kaltinamųjų buvo apklausti trys.
„Kadaise prie vadinamosios Kauno šeimos prisišliejusios jaunimo grupuotės galėjo naudotis Daktarų vardu, tikėtis paramos ar užtarimo, nes jie darydavo nusikaltimus su senių pritarimu ir mokėjo į bendrą šeimos kasą.
Surinktus pinigus investuodavome į verslą, o pelną vėliau dalydavomės. Taip susikaupdavo 50–80 tūkst. JAV dolerių. Manau, kad tuos pinigus Egidijus Abarius (žinomesnis Gogos pravarde – red. past.) laikė slaptame seife namuose. Taip pat šie pinigai būdavo naudojami artimesniems vaikinams paremti, kai jie pakliūdavo į įkalinimo įstaigą. Kai reikėjo sumokėti advokatams už paslaugas ar duoti kyšį susitvarkyti konkrečioje byloje, tai pinigai iš vadinamojo „obščiako“ būdavo skolinami su sąlyga, kad vėliau bus grąžinti“, – taip Daktarų gaujos klestėjimo laikus teisme prisiminė anuomet kauniečių grupuotėje buvęs vienas pagrindinių jos žmonių Vidmantas Gudzinskas, pravarde Guzas.
Anot jo, tai buvo laikai, kai Daktarams nereikėjo imtis jokių ypatingų grasinimų, kad žmonės už ramybę mokėtų duoklę. „Pakakdavo pasakyti, kokiai grupuotei atstovauji ir iš karto būdavo mokama. Buvo, jog dėl ramybės žmonės patys mus susirasdavo ir mokėdavo, kad kitos gaujos nesikabinėtų arba kad neužkluptume jų ir nenurodytume mokėti didesnę sumą“, – tvirtino Guzas.
Bylos tyrėjams kalbėdamas apie žinomus anų laikų verslininkus, kurie vienaip ar kitaip Daktarams anuomet mokėjo „duoklę už stogą“, buvęs įtakingas gaujos narys paminėjo net šiandien didžiajame versle, politikoje, tarptautinėse sporto arenose dalyvaujančių asmenų pavardes.
V. Gudzinskas per liudijimą teisme paklaustas, kodėl Kauno Daktarai nusprendė save laikyti kriminaline šeima, atsakė: „Tuo metu kai kuriems žmonėms garsus romanas „Krikštatėvis“ buvo parankinė knyga. O vaizdo kasetėse pasklidus šio romano ekranizacijai kažkas iš saviškių nusprendė, kad vertėtų vadintis šeima".
Guzo verslo planas
1992–1996 metais V. Gudzinskas garsiojoje Kauno grupuotėje ėjo atsakingas tarp banditų „ekonomikos ir finansų ministro“ pareigas. Užmezgęs naudingų pažinčių su verslo veikėjais Latvijoje, Rusijoje ir visoje Europoje, Guzas kauniečių grupuotės nariams ėmė siūlyti ne vieną pelningą verslo idėją, kuri Daktarams leido uždirbti šimtus tūkstančių JAV dolerių.
10 dešimtmečio pradžioje vienas Guzo artimų bičiulių, tuomečio Rygos banko savininkas, pasiūlė Daktarams tiekti spiritą į Rytų Europą. Gaujos lyderiai taip susikrovė didžiausią kapitalą.
„Jis turėjo spirito, o mes privalėjome rasti realizavimo taškus Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Maždaug 1992 metų vasarą pradėjome tiekti spiritą. Tai buvo dideli kiekiai – per savaitę 15–25 konteinerių. Pardavinėjimu užsiiminėjo Sigitas Čiapas (verslininkas, kurį Daktarų šulų pasiųsti žudikai nušovė 1996-aisiais – red. past.), taip pat H. Daktaras su gauja", – pasakojo V. Gudzinskas.
Prašė smaugti Turistą
Finansiškai suklestėję ir nesustabdomai suįžūlėję Kauno mafijos lyderiai paslydo ant saviškių pralieto kraujo.
Ilgus metus tarp Daktarų lyderių sukinėjęsis V. Gudzinskas teisme pasakojo, kad 1993-iųjų vasaros pabaigoje užėjo į tuomet gaujos vyrų pamėgto Kauno „Vilijos“ restorano sporto salę.
Netrukus jis H. Daktaro buvo pašauktas prieiti arčiau. „Kai priėjau, pamačiau veidu į grindis gulintį Vladimirą Seneckį (tarp banditų jis buvo vadinamas Turistu – red. past.).
Ar jis buvo gyvas, nežinau, bet H. Daktaras man liepė užveržti virvę ir ištiesė jos galus. Paėmiau virvę. Tuo metu mane supykino, pradėjau vemti. Mečiau virvę, iškart nubėgau į tualetą. Išsivėmiau. Po to išėjau į koridorių ir stovėjau prie sienos. Mačiau, kaip iš sporto salės buvo išnešamas V. Seneckio lavonas, suvyniotas į kažkokią medžiagą“, – apie Turisto egzekuciją pasakojo Guzas.
Didžioji Mongolo paslaptis
„Į klausimą „Kas gero?“, H. Daktaras atsakė: „Viskas tvarkoje, Mongolas (Rimantas Ganusauskas – red. past.) į Ameriką išvažiavo.“ Kadangi tą frazę buvau iš H. Daktaro aplinkos žmonių iki tol girdėjęs kaip nužudymo apibūdinimą, supratau, kad R. Ganusauskas jau nužudytas“, – taip apie pokalbius Mongolo mirties tema su buvusiais bendrais sakė V. Gudzinskas.
Apie R. Ganusausko nužudymą šioje byloje liudija tik keli senosios kartos grupuotės nariai. Policijos sekliai ne kartą ir ne du už keliasdešimt tūkstančių litų išnuomotais „Bobcat“ krautuvais rausė aplink Kauną esančius miškus, tačiau jo kūno taip ir nerado.
Nuo pirmųjų Mongolo dingimo dienų iki šiol pasklinda gandai, kad jis dar gyvas, tačiau gerokai pasikeitęs išvaizdą gyvena su žmona Loreta Ganusauskiene mafiozų žemėje Italijoje.
Praėjus keleriems metams po Mongolo mirties, moteris iš tikrųjų slapčia išvyko į šią šalį, pradėjo ten nuosavą verslą – atidarė nedidelę kavinę. Kai kuriems tai kelia įtarimą, kad visuotinio privatizavimo epochoje milijonus uždirbęs buvęs Daktarų bosas dar tebėra gyvas ir slapčia mėgaujasi gyvenimu.
Tiesa, Ganusauskų šeimos vaikai sunkiai verčiasi uždarbiaudami Anglijoje, retkarčiais gyvena Kaune.
Teisme liudijo ir anksčiau Daktarų viršūnėlėms priskirtas Rimvydas Žilinskas-Taisonas. Prieš keletą metų sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga, jis atvirai pasakojo, kaip 1993-iųjų Kalėdų vakarą, praėjus keturiems mėnesiams po Turisto žmogžudystės, esą viename pakaunės miškų H. Daktaras į Mongolą paleido keletą mirtinų šūvių.
„Nesupratau kas vyksta, kai Egidijus Abarius išsitraukė pistoletą ir nutaikęs į Mongolą iššovė. Tačiau vietoj šūvio pasigirdo šnypštelėjimas. R. Ganusauskas suriko ir pasileido bėgti į mišką. Jis spėjo žengti tik kelis žingsnius, nes H. Daktaras iš savo pistoleto iššovė vieną ar du kartus, tad Mongolas nukrito. Prieš mirtį jis dar spėjo surikti: „Živilė!“ Pasirodo, jis buvo H. Daktaro vyresnės dukters krikštatėvis“, – teisme kalbėjo Taisonas.
Jis bene vienintelis iš Daktarų smulkiai pasakojo apie Mongolo žmogžudystę. H. Daktaras ir E. Abarius žada duoti parodymus tik išklausę visus kaltinamuosius ir liudytojus. Per nužudymą taip pat jiems galėjo talkinti Alvydas Viktoras Laurinavičius, pravarde Luras, ir Popo pseudonimu garsėjęs Iliodoras Popovas. Jie jau mirę, todėl visi kaltinimai šioje Daktarų byloje jiems panaikinti.
Taisono žodžiais, nužudytojo Mongolo kūną pasikeisdami minėti vyrai užkasė, užbėrė kalkėmis ir užvertė šakomis. Kiek galima tikėti šiais R. Žilinsko teiginiais, turės nuspręsti teismas.
Tik faktai:
Kaip vertinti šiuos Daktarų gaujos senbuvių liudijimus, praskleidžiančius vieną didžiausių praėjusio amžiaus mafijos paslapčių skraistę? Ar šioje byloje pateikiami duomenys yra teisingi? Kai kurie šią bylą nuodugniai išstudijavę teisėsaugos specialistai pabrėžė, kad negali būti visiškai tikri dėl kai kurių Kauno grupuotės veikėjų joje pateikiamų faktų.
Daugeliui tam tikrų minčių kelia tai, kad pasakodami apie praeities nuodėmes, šioje byloje Daktarų veteranai nedrįso įvardyti jiems talkinusių valdžios vyrų pavardžių.
Faktiškai byloje nėra jokių duomenų ir apie tuomet su vilijampoliečiais glaudžiai bendradarbiavusius Kauno teisėsaugininkus.
Nė žodžiu neužsimenama, kokio dydžio kyšiai ir premijos buvo skiriamos tais laikais Kauno banditus globojusiems policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams. Net kai kurie aukšti jėgos struktūrų veteranai šių eilučių autoriui ne kartą neoficialiai užsiminė, kad dar sovietmečiu milicijos laikais Daktarų grupuotės veikėjai įvairiausiuose sluoksniuose turėjo nemažai įtakingų užtarėjų.
