Anot P. Robinsono, jis „jautė tikrą palengvėjimą, kuomet R. Reaganas ištarė tą frazę apie sieną“. „Juk iki tol JAV valdžios aparate ištisas tris savaites vyko tikras karas dėl klausimo, ar dera palikti tą siūlymą kalboje ar ne“, – pasakoja pats to teksto autorius.
„Nacionalinio saugumo taryba turėjo tam tikrų abejonių. Ten niekas netikėjo tuo, kad Berlyno siena gali griūti taip greitai, – prisiminė P. Robinsonas. – Taip pat stipriai prieš buvo nusiteikęs ir Pentagonas, nes šie manė, kad Gorbačiovo nereikia provokuoti. Tuomet man teko vaikščioti į susirinkimus dėl to ištisas tris savaites“.
Kas liečia pačios kalbos kūrimo istoriją, „tai tuomet mus Baltuosiuose rūmuose buvo penki ar šeši kalbų rašytojai, ir kiekvienas turėjo rašyti didžiules kalbas. Mano eilė buvo rašyti kalbą R. Reagano pasisakymui Berlyne. Tai buvo, jeigu taip galima pasakyti, rutininis užsiėmimas – tačiau tik iki tol, kol aš nepabuvojau dvi dienas Berlyne pasiruošimui, – tęsia P. Robinsonas. – Aš pirmasis atvykau į vietą, iš kurios turėjo kalbėti R. Reaganas. Tiesą sakant, nežinau, ar galima dabar perduoti žmonėms tai, ką tuomet jaučiau. Iš esmės, ten stovėjo Reichstagas, ant kurio buvo matyti dar Antrojo pasaulinio karo žymės. Siena, kurios papėdėje stovėjo kryžiai atminti žmonėms, nužudytiems pabėgimo metu. Iki tol aš niekada nebuvo vietose, kur galima taip pajusti istorijos svorį. Ir tuo momentu aš suvokiau, kad ši kalba nebus rutininė“.
P. Robinsonas taip pat paneigė teoriją, anot kurios R. Reagano kalba Berlyne turėjo propagandinį pagrindą. „Prisiminkite, kad santykiai tarp JAV ir Sovietų Sąjungos gerokai žengtelėjo priekin valdant Reaganui, – pažymėjo P. Robinsonas. – Pirmojoje Reagano prezidentavimo dalyje mes turėjome ginklavimosi fazę, praktiškai nebuvo derybų. Tačiau netikėtai į valdžią atėjo Gorbačiovas, ir tarp jų abiejų atsirado kažkas panašaus į santykius. Abu lyderiai buvo savimi pasitikintys ir todėl šiek tiek atsipalaidavę. Dėl to priešiškumo pojūtis iškart išnyko. O ir bendrai, kuomet Reaganas ištarė tą frazę, tai jis iš tiesų turėjo omenyje: „Aš žinau tave. Taip pat žinau, kad tu ir pats daugiau ta siena netiki. Todėl įsispirk sau“.
„Tuo labiau mes nenorėjome Gorbačiovo pastatyti į nepatogią padėtį, – tęsė P. Robinsonas. – Jis patiko Reaganui. Galbūt todėl, kad jie abu buvo religingi žmonės. Po kelių metų aš susitikau su Gorbačiovu, kuomet šis teikė ataskaitą. Ir tuomet jis papasakojo man, kad ir jis, ir Reaganas turėjo tą patį krikščionišką požiūrį į moralę. O vėliau jis papasakojo man įdomią istoriją apie savo dėdę. Tuomet, kai šis susitikinėdavo su kitais komunistais, jis visada ant sienos kabino Stalino ir Lenino portretus. Tačiau kai jo kolegos išeidavo, dėdė ant sienų grąžindavo ikonas“.
