Nusiraminkite. Kuris iš mūsų nėra patyręs skriaudos? Kam iš mūsų nėra reikėję atleidimo? Atleisti galima išmokti.
Ką reiškia atleisti?
Skriaudos, padarytos tyčia ar netyčia, yra mūsų gyvenimo dalis. Greičiausiai neišvengiama. Juk nė vienas iš mūsų nesame tobuli. Ką daryti, kai nuvilia geriausias draugas, palieka mylimasis ar kolega iškrečia kiaulystę? Kartais ir prašalaitis ant mūsų išlieja susikaupusi pyktį. Kaip elgtis? Pykti, bartis, verkti? O gal atleisti? Bet ką reiškia atleisti?
Žmonės įvairiai suvokia šį veiksmą. Vieni mano, kad atleisti, vadinasi, užmiršti. Kitų nuomone, apmaudą skriaudikui gali pakeisti meilės jausmas.
Atleisti – tai ne užmiršti
Gilus įžeidimas retai užsimiršta. Atleidimas nėra susitaikymas. Tai, kad mes tiesiog susitaikome su mus įskaudinusiu žmogumi ir toliau būname drauge su juo, dar nerodo , kad mes atleidome.
Galima atleisti mus įžeidusiam sutuoktiniui, netgi nelaukti atsiprašymo, bet ir nesitaikstyti, jei jis ir toliau jus įžeidinės. Atleidimas – tai noras susitaikyti ir viltis, kad kitas pasikeis. Susitaikymas, žinoma, gali būti atleidimo rezultatas.
Atleisti – tai ne nuolaidžiauti
Juo labiau negalima pateisinti kito elgesio sakant: „Na, jis negali kitaip, aš jam atleisiu.“ Atleisti nereiškia leisti kitam išsisukti iš padėties ar dovanoti bausmę. Atleidimas yra vidinis asmens išsilaisvinimas, o bausmės dovanojimas yra viešas, išorinis veiksmas (pavyzdžiui, kalinio paleidimas iš kalėjimo). Atleisti galima net tuomet, kai nusikaltęs asmuo atlieka bausmę.
Atleisti – tai nebūti abejingam
Negalima apsimesti, kad tai, kas įvyko, nėra svarbu. Be abejo, turite atpažinti gilų įžeidimą. Atleidimas nėra pykčio išnykimas per tam tikrą laiką. Tai aktyvus procesas, reikalaujantis energijos. Tai kova, stengiantis išlaisvinti kitą, nors dar ir pykstate. Jūs turite teisę jaustis įžeisti, supykti.
Atleisti – tai užjausti
Pažvelkite į skriaudiką su užuojauta, palankumu ir meile, drauge pripažindami, kad jis arba ji pažeidė tam tikras teises. Psichologai R.Engright ir E.Gasin mano, kad tuomet pasikeičia ne tik jūsų jausmai ir mąstymas, bet ir jūsų elgesys skriaudiko atžvilgiu.
Pyktis, neapykanta, pagieža, liūdesys gali pavirsti užuojauta, palankumu, meile. Atsiranda teigiamų minčių apie kitą. Pvz., gero jam linkėjimas, žiūrėjimas į jį su pagarba, kaip į moraliai lygų. Atleidžiantysis išgyvena ne tik vidinį išsilaisvinimą, bet ir pagerina santykius.
Kaip išmokti atleisti?
Pirmas žingsnis – suvokti tikrąją padėtį. Toliau turėtumėte pasipriešinti kylančiam pykčiui. Pyktis yra vienas iš pirmųjų ženklų, rodančių, kad jus įžeidė.
Taip pat galite išgyventi gėdą dėl to, kas su jumis atsitiko. Svarbu priimti šį jausmą, nebėgti nuo jo. Natūralu, kad paskui gali prireikti emocinės iškrovos: tuomet dažniausiai rėkiate, šaukiate, o gal verkiate. Tačiau viduje galite paprasčiausiai tyliai išlaisvinti savo skausmą – tegul jis išgaruoja, išnyksta.
Psichologė L.Hay pykčiui išlaisvinti siūlo tokį pratimą. Atsisėskite tylioje, ramioje vietoje ir prisiminkite jus įskaudinusį žmogų. Ką iš tikrųjų norėtumėte jam pasakyti? Ką padaryti? Ką jis turėtų padaryti? Kaip turėtų elgtis? Įsivaizduokite tai gyvai, su visomis detalėmis. Palengvėjo?
Akmuo širdyje
Stebėkite save ir išsiaiškinkite, ar nekartojate mintyse tos situacijos, kai buvote įžeisti? Seniai viskas praėjo, o jūs vis dar kankinate save praėjusio įvykio prisiminimais… O gal skriaudos padariniai ilgalaikiai, gal jūs netekote kažko, ko negalite susigrąžinti? Tada ypač skaudu. Imate lyginti save su skriaudėju, kuris vis dar turi tai, ko jūs netekote. Tuomet pradedate galvoti, koks neteisingas gyvenimas…
Jeigu čia sustojote, galite visą gyvenimą nešiotis akmenį širdyje. O akmenys, tiesiogine šio žodžio prasme, iš neatleistų skriaudų gali susikaupti įvairiose jūsų kūno vietose. Iš kur gi tie akmenukai inkstuose, kepenyse?
Pabūkite skriaudėjo kailyje
Nesustokite, suvokite, kad yra ir naujas būdas problemai spręsti. Supratimas ateina per jausmus, pokalbį, naujas įžvalgas. Kadangi senos sprendimo strategijos neefektyvios, kyla noras panaudoti atleidimą kaip galimybę toliau ramiai gyventi, leisti gyvenimo upei tekėti laisvai.
Nusiteikite atleisti
O kaip tai padaryti, ypač jeigu skriauda jums atrodo neišmatuojamai didelė? Atsidurkite mintimis skriaudėjo kailyje. Kokia buvo jo situacija? Kas privertė jį taip pasielgti? Ką įžeidėjas išgyveno įskaudindamas? Kol kas tai darote ne tam, kad atleistumėte, o kad suprastumėte. Jei jums tai pavyksta, gali užplūsti nuoširdi užuojauta skriaudėjui.
Užjauskite skriaudiką
Užuojauta įžeidusiam žmogui padeda priimti kančią ir atleisti. Jūs galite įsisąmoninti, kad ir patys nesate tobuli, kad galbūt ir jums kada nors reikės atleidimo. Priimkite savo kančią ir tai, kas įvyko. Atraskite prasmę kentėdami ir atleisdami. Gal priimsite jums padarytą skriaudą kaip gyvenimo pamoką?
Gal net atrasite naujų savo veiklos tikslų? Pavyzdžiui, kai kurie žmonės patyrę labai stiprų sukrėtimą ima konsultuoti kitus to paties likimo žmones.
Jeigu jums vis dėlto nepavyksta atleisti skriaudėjui, rasti jam užuojautos net įsivaizduojant save jo kailyje, pabandykite kitą psichologės L.Hay pratimą. Įsivaizduokite, kad žmogus, kuriam turite atleisti, stovi prieš jus. Jūs sakote: „Aš atleidžiu tau už…“ Kartokite tai tiek kartų, kiek jums reikės, kol galėsite įsivaizduoti, kad prieš jus stovintis žmogus atsako: „Ačiū.“ Galbūt tada pagaliau pasijusite laisvi, vėl galėsite mylėti.
Žinoma, jūsų vidinis atleidimo procesas nebūtinai turi vykti taip, kaip čia aprašyta. Gal kai kuriuos jausmus išgyvenate kitaip, kai kurių gal iš vis nepajutote. Svarbiausia, kad viso šio proceso pabaigoje jūs pajustumėte palengvėjimą, atleidimą, paleistumėte iš savęs tai, kas jums trukdo džiaugtis gyvenimu, išsilaisvinti.
Jūsų amnestija
Išmėginkite dar vieną paprastą, bet veiksmingą metodą, kuris padės išsiugdyti atlaidumą. Nusiraminkite, atsipalaiduokite ir išmeskite skriaudą iš galvos. Garsiai ištarkite: „Aš viską be jokių pastangų atleidžiu (įterpkite skriaudiko vardą), išlaisvinu jo protą ir dvasią, dovanoju jam už visas skriaudas, kurias man padarė. Aš esu laisvas ir jis (ji) yra laisvas (-a). Šiandien man – visuotinės amnestijos diena.
Išlaisvinu kiekvieną ir visus, kurie mane įskaudino, kiekvienam ir visiems linkiu geros sveikatos, laimės, ramybės ir kuo geriausios kloties gyvenime. Darau tai lengvai, su džiaugsmu ir meile. Jeigu kada nors ir prisiminsiu mane nuskriaudusį asmenį, pasakysiu: „Aš tave išlaisvinau, tau priklauso visos gyvenimo gėrybės”. Aš laisvas ir tu esi laisvas-a)!“
Paslaptis yra ta, kad, sykį atleidus, nebūtina kartoti maldos. Jeigu jūsų mintis kada nors sudrums prisiminimai, o širdį suspaus patirta skriauda, palinkėkite skriaudikui gero ir ištarkite: „Telydi tave ramybė.“ Elkitės taip kiekvieną kartą, kai apie jį pagalvosite. Mintys apie tą žmogų ir jo padarytą skriaudą sugrįš vis rečiau, kol ilgainiui visai pranyks nebūtyje.
Atleiskite kaip mokate
Yra sukurta net mokymosi atleisti programa. Yra aprašyta dvidešimt atleidimo etapų, nes atleisti, pasirodo, galima mokytis. Atleidžiame labai įvairiai. Vienas gali atleisti tik tada, kai nubaudžia skriaudėją tiek pat, kiek jis kentėjo. Kitas atleidžia tik gavęs atgal tai, kas iš jo buvo atimta. Trečias atleidžia tam, kad nesijaustų kaltas dėl savo neatlaidumo. Dar kiti atleidžia, jei aplinkiniai reikalauja ar tikisi atleidimo.
Išsilaisvinkite!
Apmaudas, neapykanta, pikta valia ir priešiškumas sukelia įvairiausių negalavimų. Atleiskite sau ir tiems, kurie jums nusikalto. Linkėkite savo priešui viso, kas gyvenime yra geriausio.
Atleiskite, nes tai sugrąžina harmoniją ir gerus santykius su žmonėmis, atleiskite iš meilės. Atleisdami skriaudėjams liausitės juos kontroliavę. Išlaisvindami juos, kartu išlaisvinsite ir patys save.
