Vaikų finansinio raštingumo ugdymas yra svarbus nuo pat mažens, o tėvų vaidmuo šioje srityje yra esminis veiksnys. Medicinos psichologė-psichoterapeutė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė teigia, kad tinkamas požiūris į pinigus ir atsakingas jų valdymas vaikams turėtų būti diegiamas ne tik suteikiant kišenpinigius, bet ir diskutuojant apie jų tikslą.
Svarbu atpažinti būtinuosius poreikius
V. Bartkutė-Vyšniauskienė primena, kad vaikų finansinio raštingumo ugdymą svarbu pradėti nuo ankstyvos vaikystės, rodant tinkamą tėvų elgesio su pinigais pavyzdį. „Kuomet vaikui yra 2, 3 metai, tėvai sako, kad jis nieko nesupranta, tad neverta aiškinti, kuo yra svarbūs finansai.
Reikia atsiminti, kad mažamečiai mokosi iš suaugusiųjų. Nuo pat mažens, prieš einant į parduotuvę, pravartu tartis su vaiku, ar šiandien pavyks nusipirkti žaislą, patenkinti kitus materialius norus“, – sako medicinos psichologė-psichoterapeutė.
Specialistė teigia, kad vienos tinkamiausios kišenpinigių sumos, kurią galime suteikti skirtingo amžiaus vaikams, nėra. Jos teigimu, kišenpinigių suma vaikams turėtų būti apsvarstyta, atsižvelgiant į būtiniausius jų poreikius, šeimos gyvenimo sąlygas ir tėvų požiūrį, o geriausias sprendimas yra bendradarbiauti su vaiku, nustatant išlaidas ir diskutuojant apie taupymo galimybes.
„Visgi norėčiau akcentuoti, kad raktiniai žodžiai yra „būtinieji poreikiai“. Turime gerai pagalvoti, kam mes skiriame finansus ir koks jų tikslas. Pavyzdžiui, vieni tėvai pinigus skiria viešajam transportui, pietums, o kiti korepetitoriams ar popamokinėms veikloms. Jei kišenpinigius duodame pietums, reikia atkreipti dėmesį, kad vienoje mokykloje pietūs gali kainuoti 5 eurus, o kitoje 10 eurų.
Rekomenduoju atsisėsti kartu su vaiku ir įsivardinti būtinųjų bei nebūtinųjų išlaidų rūšis, konkrečias sumas. Taip pat rekomenduotina aptarti įvairias užduotis, kurias darydamas vaikas galėtų užsidirbti ir susitaupyti nebaziniams poreikiams“, – sako ji.
Balansas – svarbus veiksnys, ugdant vaikų finansinį raštingumą
Tėvų vaidmuo ugdant vaikų finansinį raštingumą yra svarbus, o ribų nustatymas, skiriant lėšas, padeda išvengti kraštutinumų, kurie gali neigiamai paveikti mažamečio požiūrį į pinigus ir gebėjimą tvarkytis su jais ateityje. V. Bartkutė-Vyšniauskienė sako, kad jei tėvų galimybės leidžia vaiko poreikiams skirti didelę sumą, to daryti nerekomenduojama.
„Tėvams gali atrodyti, kad turėdamas pinigų vaikas bus laimingas, tačiau šioje vietoje reikia nustatyti ribas, nes kitaip atžala neišmoks skaičiuoti finansų.
Nuolatinis didelės sumos skyrimas nebūtiniems poreikiams gali paveikti vaiko elgesį ir ateityje. Jei mažasis gauna viską, ko tik užsinorėjo, jis užauga su mintimis, kad pinigai tiesiog atsiranda. Tad vėliau, kai toks žmogus savimi turi pasirūpinti pats, atsiranda daug pykčio, vidinio nepasitenkinimo ir tai nemotyvuoja ieškoti pinigų užsidirbimo būdų. Turime vystyti ne tik savo, bet ir vaiko finansinį raštingumą.
Žinoma, jei nuklystame į kitą kraštutinumą, kuomet tėvai skaičiuoja kiekvieną centą ir parodo, kad nėra galimybės pasielgti neapgalvotai, jie ugdo itin stiprų kritinį mąstymą, kuris taip pat gali pakenkti ateityje.
Pavyzdžiui, tuomet suaugęs žmogus mano, kad turi viską apgalvoti, neklysti, nebūti spontanišku, todėl kartais maištaudamas pradeda negalvoti apie pasekmes. Finansų srityje kraštutinumai nėra gerai. Turime atsakingai žiūrėti į savo pinigus, bet ir skirti tam tikrą sumą, kuri pildytų impulsyviuosius poreikius.“
Ką daryti jei dėl gaunamos kišenpinigių sumos vaikas jaučiasi blogai?
Medicinos psichologė-psichoterapeutė pabrėžia, kad vaikai gali susidurti su neteisybės jausmu dėl skirtingų šeimų finansinių galimybių, tačiau svarbu su jais kalbėtis apie vertybes ir paaiškinti, kad žmogaus vertė nepriklauso nuo materialių dalykų.
„Jei vaikas mano, kad turi mažiau pinigų nei bendraklasiai, labai svarbu kalbėtis ir aiškintis, kad kiekviena šeima turi savo susitarimus. Vaikui reikia priminti jo šeimos susitarimą bei padiskutuoti, kodėl bendraklasio tėvai gali priimti kitokius sprendimus.
Jei pastebime, kad vaikas dėl šios problemos patiria patyčias, ypatingai svarbu apie tai kalbėtis ir paaiškinti, kad jokios išorinės galimybės mums, kaip žmonėms, neprideda ir neatima vertės.
Žmogaus vertė yra stabili ir neturėtų būti pažeidžiama net jei kažkas stengiasi tai padaryti. Tad derėtų pasakyti: „Jei tavo draugas šiandien tau gali nupirkti traškučių, jis nėra geresnis žmogus nei esi tu.“ Lygiai taip pat svarbu išklausyti vaiką ir jo paklausti, kaip jis jaustųsi jei galėtų kažką nupirkti draugui, ar dėl to bendraamžiai nebesijuoks?
Galima vaikui suteikti galimybę padaryti eksperimentą ir nupirkti traškučių bendraklasiui – taip pažiūrėti, ar kažkas pasikeis. Tada galima kalbėti, kad kartais žmonės suformuoja blogus įsitikinimus, jog svarbūs dalykai slypi materialiuose dalykuose.
Tokie pokalbiai gerina vaiko finansinį raštingumą ir vertybinę sistemą. Ne retai išoriniai dalykai neprideda vertės, nors kartais mąstome kitaip“, – pasakoja specialistė.
Kišenpinigių atėmimas kaip bausmės priemonė
V. Bartkutė-Vyšniauskienė pasakoja, kad vyksta daug diskusijų tarp įvairių psichologų, ar tėvai turėtų naudoti kišenpinigius kaip skatinimo arba bausmės priemonę už vaiko elgesį ar pasiekimus (pavyzdžiui, už gerus pažymius), tačiau vieningos nuomonės nėra.
„Aš manau, kad tėvai turi duoti kišenpinigius baziniams poreikiams ir jais manipuliuoti nederėtų. Pavyzdžiui, jei vaikas gauna mažesnį pažymį, tuomet mes nusprendžiame, kad šiandien jis nevalgys?
Aš turiu kategorišką nuomonę, kad tai neteisinga. Kalbant apie kitus poreikius kaip žaislai ar pramogos, galime pasikalbėti, ar tai gali būti kaip motyvacijos priemonė gauti geresnius pažymius.
Svarbu atkreipti dėmesį į vaiko gebėjimus ir nereikalauti didesnių pažymių jei vaikas nėra gabus tame dalyke. Žinoma, jei matome, kad jis tikrai tinginiauja, tačiau labai nori gauti dviratį, tai gali būti kaip motyvacija siekti geresnių rezultatų. Turime galvoti, kas tikrai tinka vaikui ir kas yra adekvatu“, – sako ji.
Teksto autorė: Ugnė Svenciūnaitė