Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
sunku atsisakyti savo holokausto
Pagrindine mintis straipsnio labai gera. Dziaugiuosi kad toks straipsnis atsirado. Man 27metai ir man jau atsibodo tautos-aukos sindromas, kad negalejau istverti Lietuvoje. Kaip kitiems jis dar neatsibosta???
Kazkaip noretusi, kad daugiau zmoniu paklaustu saves, kas mes tokie cia ir dabar?
Kazkaip noretusi, kad daugiau zmoniu paklaustu saves, kas mes tokie cia ir dabar?
slava vam tovarisc Tomas,-pust znaet eti zagnivsie litovskie nacionalisti, cto VELIKAJA ROSIJA nepobedima,-spacibo vam
Drasius ir Kusaite!!! O prie ko cia apsi...kovotojas su langais?
Nežinia ar Balsas juos spausdina
mantas Melianas. Metai be pulkininko V.Pociūno
2007-08-22
Greitai bėga laikas...Rugpjūčio 23 dieną sukanka metai, kai mūsų gretose nėra Vytauto Pociūno.
Vytauto „nutildinimą“ ir jo atminimo išniekinimą užsakę bailūs išdavikai nedovanotinai apsiskaičiavo, nes būtent nuo jo žūties prasidėjo Lietuvos pilietinis atgimimas.
1988-1991 metais mes pakartotinai (po „Aušros“ ir „Varpo“ gadynės) išgyvenome tautinį atgimimą, dar kartą apsispręsdami būti Tauta ir Valstybe. Dabar mes apsisprendžiame būti Piliečiais. Jau kelinti metai Lietuvą gaubęs lipnus melo, falšo ir cinizmo rūkas pradeda po truputį, bet nesustabdomai sklaidytis. Ir panašu, kad jau nebepadės jokie „palauk“.
Dar prieš metus mažai kas težinojo apie niekieno nerinktą ir todėl niekam (bent jau Lietuvoje) neatsakingą slaptąją mūsų šalies valdžią. O jeigu ir žinojo, tai tik apie pavienius jos atstovus ir konkrečius, bet tuo metu sunkiai suprantamus jų veiksmus. Kartais tarsi žaibui blykstelėjus pavykdavo pamatyti ir pilnesnį vaizdą, tačiau protas atsisakydavo tikėti, kad kelioliktais atkurtos Nepriklausomybės metais mūsų valstybės svarbiausias institucijas ir dalį žiniasklaidos gali, ir dar tokiu mastu, užlieti žydrokas kagėbistų (ir kitokių „istų“) tvanas.
Pulkininko Vytauto Pociūno žūtis daugėlį privertė atsipeikėti, susivokti ir pradėti vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Didvyrius – didvyriais, vagis – vagimis, iškrypėlius – iškrypėliais, išdavikus – išdavikais, o klounus – klounais.
Lietuvą ištikusi dorovinio, politinio ir apskritai vertybinio tapatumo krizė privertė konstatuoti, kad esame priartėję prie pavojingos linijos, už kurios jau nebelieka ribos tarp gėrio ir blogio ar tarp tiesos ir melo. Ką jau kalbėti apie kažkokius skirtumus tarp kairės ir dešinės, tarp neva sisteminių ir populistinių partijų, tarp pozicijos ir opozicijos – jų paprasčiausiai nebeliko.
Bet liko arba (kas būtų tiksliau) atsirado labai aiški riba tarp tų, kurie nori žinoti visą tiesą (kad ir kokia karti ji būtų), ir tų, kurie šią tiesą visais įmanomais ir neįmanomais būdais bando nuslėpti. Akivaizdu, kad kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę proporcijos keičiasi pastarųjų nenaudai. Ir nieko nekeičia tai, kad kol kas beveik visi matomi (o ypač – nematomi) valdžios svertai išlieka jų nešvariose drebančiose rankose. Nenumaldomai artėja valanda, kai visiems bus atseikėta pagal nuopelnus (arba „nuopelnus“). Panašu, kad kai kam teks atsisveikinti ne tik su aukštais postais, laipsniais ir rangais, ir ne tik su neaišku kokiais būdais užgyventais turtais (įskaitant buvusius tarnybinius butus). Tėvynės išdavimas yra sunkus nusikaltimas, kuriam nėra taikoma senatis. Todėl jiems galimai teks patekti ir į Lietuvos istorijos vadovėlius. Pavyzdžiui, lietuviško Judo atitikmens vaidmenyje.
Beje, dėl istorijos vadovėlių. Manau, kad po kurio laiko juose bus paminėtos ir pulkininko Vytauto Pociūno, ir (kodėl gi ne) KGB rezervisto Arvydo Pociaus pavardės. Tik pulkininko Pociūno vardu tuomet bus pavadintos ir Lietuvos miestų gatvės, o rezervisto vardu – niekada.
Priešpaskutinėmis gyvenimo dienomis Vytauto Pociūno pasakyti žodžiai - „Daugiau nebetylėsiu...“ – tapo testamentu kitiems stuburo nepraradusiems jo kolegoms ir visiems, kam sąvokos „Tėvynė“, „priesaika“ ir „pareiga“ nėra vien tik tuščias oro drebinimas. Jo aukos dėka mes tapome drąsesni ir stipresni. Ir daugiau nenorime būti valdomi su gazpromais besitariančių nuogų karalių.
Vytautai, mes su tavimi.
Bernardinai.lt
2007-08-22
Greitai bėga laikas...Rugpjūčio 23 dieną sukanka metai, kai mūsų gretose nėra Vytauto Pociūno.
Vytauto „nutildinimą“ ir jo atminimo išniekinimą užsakę bailūs išdavikai nedovanotinai apsiskaičiavo, nes būtent nuo jo žūties prasidėjo Lietuvos pilietinis atgimimas.
1988-1991 metais mes pakartotinai (po „Aušros“ ir „Varpo“ gadynės) išgyvenome tautinį atgimimą, dar kartą apsispręsdami būti Tauta ir Valstybe. Dabar mes apsisprendžiame būti Piliečiais. Jau kelinti metai Lietuvą gaubęs lipnus melo, falšo ir cinizmo rūkas pradeda po truputį, bet nesustabdomai sklaidytis. Ir panašu, kad jau nebepadės jokie „palauk“.
Dar prieš metus mažai kas težinojo apie niekieno nerinktą ir todėl niekam (bent jau Lietuvoje) neatsakingą slaptąją mūsų šalies valdžią. O jeigu ir žinojo, tai tik apie pavienius jos atstovus ir konkrečius, bet tuo metu sunkiai suprantamus jų veiksmus. Kartais tarsi žaibui blykstelėjus pavykdavo pamatyti ir pilnesnį vaizdą, tačiau protas atsisakydavo tikėti, kad kelioliktais atkurtos Nepriklausomybės metais mūsų valstybės svarbiausias institucijas ir dalį žiniasklaidos gali, ir dar tokiu mastu, užlieti žydrokas kagėbistų (ir kitokių „istų“) tvanas.
Pulkininko Vytauto Pociūno žūtis daugėlį privertė atsipeikėti, susivokti ir pradėti vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Didvyrius – didvyriais, vagis – vagimis, iškrypėlius – iškrypėliais, išdavikus – išdavikais, o klounus – klounais.
Lietuvą ištikusi dorovinio, politinio ir apskritai vertybinio tapatumo krizė privertė konstatuoti, kad esame priartėję prie pavojingos linijos, už kurios jau nebelieka ribos tarp gėrio ir blogio ar tarp tiesos ir melo. Ką jau kalbėti apie kažkokius skirtumus tarp kairės ir dešinės, tarp neva sisteminių ir populistinių partijų, tarp pozicijos ir opozicijos – jų paprasčiausiai nebeliko.
Bet liko arba (kas būtų tiksliau) atsirado labai aiški riba tarp tų, kurie nori žinoti visą tiesą (kad ir kokia karti ji būtų), ir tų, kurie šią tiesą visais įmanomais ir neįmanomais būdais bando nuslėpti. Akivaizdu, kad kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę proporcijos keičiasi pastarųjų nenaudai. Ir nieko nekeičia tai, kad kol kas beveik visi matomi (o ypač – nematomi) valdžios svertai išlieka jų nešvariose drebančiose rankose. Nenumaldomai artėja valanda, kai visiems bus atseikėta pagal nuopelnus (arba „nuopelnus“). Panašu, kad kai kam teks atsisveikinti ne tik su aukštais postais, laipsniais ir rangais, ir ne tik su neaišku kokiais būdais užgyventais turtais (įskaitant buvusius tarnybinius butus). Tėvynės išdavimas yra sunkus nusikaltimas, kuriam nėra taikoma senatis. Todėl jiems galimai teks patekti ir į Lietuvos istorijos vadovėlius. Pavyzdžiui, lietuviško Judo atitikmens vaidmenyje.
Beje, dėl istorijos vadovėlių. Manau, kad po kurio laiko juose bus paminėtos ir pulkininko Vytauto Pociūno, ir (kodėl gi ne) KGB rezervisto Arvydo Pociaus pavardės. Tik pulkininko Pociūno vardu tuomet bus pavadintos ir Lietuvos miestų gatvės, o rezervisto vardu – niekada.
Priešpaskutinėmis gyvenimo dienomis Vytauto Pociūno pasakyti žodžiai - „Daugiau nebetylėsiu...“ – tapo testamentu kitiems stuburo nepraradusiems jo kolegoms ir visiems, kam sąvokos „Tėvynė“, „priesaika“ ir „pareiga“ nėra vien tik tuščias oro drebinimas. Jo aukos dėka mes tapome drąsesni ir stipresni. Ir daugiau nenorime būti valdomi su gazpromais besitariančių nuogų karalių.
Vytautai, mes su tavimi.
Bernardinai.lt
Tai, kad ne į juos žiūrėti reikia, o į nusmuktkelnę teisėsaugą.
koks tu kvailys, net negera daros.
Na, bet kokiu atveju tokias dienas būtina paminėti. Galbūt net ir tada, kai tai tenka daryti sukandus dantis.
Kedys... kiek galima kišti kažkokį žudiką ir lygint su valstybės pareigūnų dirbusiu sąžiningai savo darbą ir už tai žuvusį???
REKLAMA
REKLAMA
Atsisveikinimas su tautos-aukos vaidmeniu