Ar tai rusiško kvailelio „jurodivyj“ vaidmuo, ar pati tikriausia išdavystė? Kol kas sunku surasti kokį kitą apibūdinimą 33 Seimo narių žingsniui, kai Konstituciniam Teismui buvo apskųsti straipsniai įstatymo, pagal kurį į Lietuvą gali atvykti NATO kariniai vienetai.
NATO neįsileisim
Praėjusią savaitę 33 Seimo nariai kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Konstitucijos nepažeidžia daugelis Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo nuostatų. Pavyzdžiui, abejojama, ar teisėta yra nuostata, kad į Lietuvą gali atvykti kitų valstybių, pavyzdžiui, NATO partnerių, kariniai vienetai ir jie gali būti panaudojami Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šį kreipimąsi pasirašė 22 iš 23-jų Seimo Darbo frakcijos narių, 10 iš 11-os „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narių (nepasirašė šios frakcijos narys Rimantas Smetona). Iš visų kitų Seimo frakcijų kreipimąsi į Konstitucinį Teismą pasirašė vienintelis Seimo pirmininko pavaduotojas, NATO reikalų komisijos narys valstietis liaudininkas Alfredas Pekeliūnas.
Šio kreipimosi į Konstitucinį Teismą laikas, švelniai tariant, nesėkmingas – vyksta Rusijos agresija prieš Gruziją, dėl to kyla nerimas visame pasaulyje. Labai džiugu, kad turime net 33 šaltų nervų Seimo narius. Jei besikreipusiųjų lūkesčiai pasiteisins, iš Lietuvos turės būti išprašyti ne tik tie keli Baltijos valstybių erdvę saugantys NATO lėktuvai, tačiau ir užkirstas kelias NATO valstybėms ateiti į pagalbą Lietuvai patiriamos tiesioginės agresijos atveju. Taigi negalės būti pasinaudojama garsiuoju penktuoju NATO sutarties straipsniu. Įsivaizduokime hipotetinį atvejį, kai kokia nors šalis mus puola ir jau baigia praryti, partneriai pasišovę ateiti į pagalbą, tačiau Lietuva sako: ačiū, nereikia. Na ir prideda rimtą argumentą: mums padėti draudžia Lietuvos Konstitucija, verčiau leisimės suvalgomi. Tik tada neliks nei Lietuvos, nei tos pačios Konstitucijos.
Kvaila net tai svarstyti, tačiau stodama į NATO Lietuva prisiėmė įsipareigojimus dalyvauti kolektyvinėje gynybos sistemoje – dalyvauti kitų valstybių, kurios galėtų būti užpultos, gynyboje, ir savo ruožtu sutiko būti ginama partnerių, jei to prireiks. Pagal sutartį vienos Santarvės valstybės užpuolimas traktuojamas kaip visos Santarvės užpuolimas. Ar visų pirma ne dėl šito punkto ir siekėme narystės NATO? Todėl visiškai nevykęs yra „Tvarkos ir teisingumo“ pasiaiškinimas, kad partija, nors jos nariai pasirašė tokį kreipimąsi, pasisako už Lietuvos narystę NATO.
Dar geriau, besikreipusieji į Konstitucinį Teismą nenori visiškai paneigti, kad Lietuva galėtų siųsti savo karius padėti kitoms Santarvės valstybėms (tik kvestionuojama dabartiniame įstatyme numatyta procedūra), bet nenori, kad pati Lietuva būtų apginta. Tai kur čia Lietuvos interesų gynimas? Tiesą sakant, tokiu atveju klokit kortas ant stalo ir tiesiai sakykit, kad Lietuva turi išstoti iš NATO. Jei patiems nereikia pagalbos, tai kam įsipareigojimai padėti kitiems?
Užmaskuoti tikslai
Ne, šis kreipimasis anaiptol nėra paprastas ir nekaltas mėginimas pasitikrinti, ar kartais įstatymas nepažeidžia Konstitucijos. Tai yra tikras lūžis Lietuvos politiniame gyvenime: į paviršių išlindo jėgos, pasisakančios prieš narystę NATO, prieš Lietuvos euroatlantinės integracijos kryptį - jėgos, pasiruošusios nubraukti viską, ką Lietuva užsienio politikoje didelėmis pastangomis pasiekė per pastaruosius metus.
Nieko nekeičia tai, kad Lietuvos užsienio politikos revizavimą stengiamasi atlikti tarsi prisidengiant Seimo narių Juliaus Veselkos, Petro Gražulio iniciatyvomis. Kažką galbūt tikimasi nuveikti Konstitucinio Teismo rankomis.
Vis dėlto kiškio ausys kyšo kuo aiškiausiai. „Tvarkos ir teisingumo“ pasiteisinimas, kad kreipimusi į Konstitucinį Teismą siekiama vien teisėtumo ir konstitucingumo, negali užmaskuoti tikrųjų tikslų.
Vienas dalykas, nėra būdinga ir žmogiška, kad politikas abejotų įstatymo straipsnio, kuriam jis karštai pritaria, konstitucingumu. Juk iš esmės visada konstituciškumo klausimą kelia tie, kurie nepatenkinti viena ar kita įstatymo nuostata. Juo labiau kad ir „Tvarka ir teisingumas“, ir Darbo partija negarsėja tuo, kad ypatingai stropiai gerbtų Konstituciją bei įstatymus.
Dar svarbiau, kad tokiu atveju Seimo nariai tiesiog nevykdo savo pareigos, neatlieka rinkėjų jiems patikėtos misijos. Juk jeigu jie nuoširdžiai remia Lietuvos narystę NATO, privalo užtikrinti, kad nebūtų jokių kliūčių Lietuvai dalyvauti Santarvės sutartyje. Jeigu iš tikrųjų matoma teisinių problemų, tai reikėtų inicijuoti Konstitucijos pataisas (kodėl gi ne, jeigu kalbama apie gyvybinius šalies poreikius? – ir tokiom pataisom tikrai nesunkiai būtų pritarta). Juk tai būtų normalus kelias, siekiant viešai deklaruojamų tikslų. Tačiau kai tikslai kitokie, pasirenkamas kreivas negarbingas metodas: gal pavyks palikti Lietuvą nuogą besitvenkiančios audros akivaizdoje?
