Tiesa, kaip teigia Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas, šuns vedlio paruošimas ir aprūpinimas kainuoja apie 20–30 tūkstančių eurų, tad yra per brangus.
Valstybė šunų-vedlių nekompensuoja
Cukrinį diabetą ir regėjimo negalią turinti Ieva prieš metus tapo pirmoji Lietuvoje, turinti šunį vedlį, mišrūną Fėja, kuris ne tik padeda orientuotis mieste, bet ir moka užuosti gliukozės kiekio kraujyje svyravimus, todėl ekstremalios situacijos metu galėtų išgelbėti šeimininkės gyvybę.
Kaip pasakoja Ieva, Fėja atvyko pas ją iš Latvijos, kur daugiau nei du metus buvo treniruojama ir mokoma, kad galėtų padėti žmogui. Tiesa, šį šunį ji įsigijo ir prižiūri iš lėšų kurias jai paaukojo tautiečiai, mat valstybė nekompensuoja šunų vedlių įsigijimo ir mokymo.
„Mano atveju, Fėja yra tai, kas padeda išlipti iš lovos. Tai pradedant emocine pagalba, o baigiant tuo, kad aš galiu būti visiškai savarankiška, eiti į gatvę, naujas vietas, ieškot naujų kelių, rasti stotelę, perėją“, – teigė Ieva Krivickaitė.
Pasak Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos, Lietuvoje yra tik vienas šuo vedlys dėl to, kad valstybė neskiria tam pinigų. O tokio tokio šuns įsigijimas silpnaregiams yra per didelė finansinė našta. Lietuvos higienos instituto duomenimis, sunkiomis akių ligomis sergančiųjų grupėje yra 160 tūkst. gyventojų, tiesa, daugumai iš jų šuns vedlio nereikėtų.
„Daugiausia, ko mes iš valstybės prašome, tai iki 10 šunų subsidijavimo per metus. Tai reiškia, 200–250 tūkst. eurų per metus“, – tikino sąjungos prezidentas Paulius Kalvelis.
Ministerija nieko keisti nežada
Kaip teigia Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė Monika Ošmianskienė, šuo vedlys nėra būtina priemonė regos negalią turintiems tautiečiams. Todėl nemato prasmės tokio šuns įtraukti į techninės pagalbos priemonių sąrašą. Vietoje šuns pagalbą gali suteikti naujos technologijos, pavyzdžiui, telefonas.
„Aš tai vertinu ne kaip būtiną priemonę. Šuo vedlys kažkada neregiams tikrai buvo pagalbininkas, kuris buvo būtinas, tačiau šiandien, keičiantis naujosioms technologijoms, telefonas ir pavežimas yra būtinosios priemonės. Reikėtų svarstyti, ar nereikėtų valstybei prisidėti ir jas kompensuoti, nes neregiai šioms priemonėms išleidžia pakankamai daug pinigų“, – įsitikinusi Seimo narė.
Tokiais komentarais Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos prezidentas – pasipiktinęs, mat, pasak jo, nei vienas telefonas negali vesti silpnaregio arba neregio žmogaus gatvėje, padėti surasti išėjimą ar išgelbėti nelaimės metu.
„Nei viena išmanioji priemonė, kaip išmanusis telefonas, neapves žmogaus su regos negalia aplink balą, nesuras autobuso, atvykusio į stotelę, nepasakys, kad yra nukarusi šaka. Šuo vedlys visa tai daro“, – teigė P. Kalvelis.
Kaip teigia kinologai, šuns vedlio mokymai gali trukti ir trejus metus, mat kiekvienas keturkojis yra ruošiamas individualiai.
„Šuo išmoksta sustot prie kelio, prie pėsčiųjų perėjos, paspaust šviesoforo mygtuką, kad įsijungtų žalias signalas, apeiti įvairias kliūtis, surast suoliuką, elementarų kioskelį. Mokoma maršrutų nuo taško A į tašką B“, – vardino kinologas Vaidotas Glodenis.
Kinologai primena, matant gatvėje šunį vedlį, jokiu būdu negalima jo glostyti, jam trukdyti, kalbinti. Atpažinti tokį šunį galima pagal specialią liemenę ar diržą, ant kurio parašyta – jis dirba.
Daugiau apie tai – aukščiau esančiame vaizdo įraše.
.jpg)
