Šiandien mano tetai užtruko pusantros valandos susikurti elektroninę bankininkystę. Ne dėl to, kad būtų buvusi didelė eilė. Ne dėl to, kad banke būtų trumpam dingusi elektra. Dėl to, kad jai 79 ir ji turi neįgalumą. Nors ne. Visgi dėl to, kad ji turi neįgalumą. Paklausiau banko darbuotojos, ar situacija atrodytų taip pat, jeigu ateitų jaunas kompiuteriu besinaudojantis aklas žmogus. Ji atsakė, kad taip.
Pradėjome nuo: „Betgi jūs suprantate, kad jai niekas elektroninės bankininkystės neduos?“. Bendravimo su neįgaliaisiais 101: kalbėti su jais/jomis, ne su lydinčiais asmenimis. Tada laukėme 20 minučių, kol buvo išsiaiškinta, kad bankas visgi turi paruošęs pin generatorius akliesiems. Lyg ir valio, bet bėda ta, kad, cituoju, „per 25 metus nėra užėjęs nė vienas toks klientas“, tai niekas nežino, kaip tą generatorių išduoti. Todėl bėgioja, dūsauja, mėto komentarus ir apskritai kuria tokią atmosferą, lyg mes esame didžiausias dienos trukdis. Sako: „baisiausia, kad pas mane dar eilė klientų sėdi“. Aš sakau: „bet ši moteris irgi tokia pati jūsų klientė“. Atsakymas su atodūsiu: „nu taip...“
Vargais negalais išmušėm tą sutartį. Atsisveikindama sakau: „tikiuosi kitą kartą su tokiais klientais bus lengviau, nes žinosite procedūrą“. Ji man: „tikiuosi, kad artimiausiu metu tokių klientų nebus“. Palinkėjau jai kuo daugiau tokių. Išeinančius mus nulydėjo kitų darbuotojų atodūsis: „įsivaizduok, kaip sunku šitaip aptarnaut, nieks gi nežino, ką daryt tokios situacijoj...“. Mano teta išeidama atsiprašė už sutrukdymą. Aš žiūrėjau į ją ir galvojau, kiek dar šitas žmogus turės atsiprašinėti už savo egzistenciją? Sena, moteris, neįgali, tremtinė... Ir kiek smarkiai banko darbuotoja skųstųsi sutrukdymu, jeigu jos valandą užimtų sveikas turtingas žmogus, besirinkdamas, kur geriau investuot milijonus?
Matyt, verta bus parašyti skundą. Tiesiog, kad dar ir dar kartą pagalvotume apie kodėl – kodėl gatvėse beveik nesimato neįgalių žmonių, kodėl jų tiek mažai sutinkame universitetuose, baruose, koncertuose ir aišku, kodėl aklieji nevaikšto į bankus.
Autorius: skaitytoja Elena
