Daugelyje Europos Sąjungos šalių atliekos tvarkomos ne vieną dešimtmetį, jau susiklosčiusios jų rūšiavimo, antrinio perdirbimo, panaudojimo bei energijos iš atliekų gavimo tradicijos. Lietuvoje šios tradicijos dar tik kuriamos: pirminį atliekų rūšiavimą daugiausia skatina pilietinės iniciatyvos, o pažangios technologijos, padedančios tvarkyti atliekas globaliai, į mūsų šalį ateina pastaraisiais metais.
Visoje ES kasmet susidaro per 2 mlrd. tonų atliekų, iš kurių 200 mln. tonų – komunalinės atliekos. Nuo 2004 m. atliekų kiekis ES šalyse padidėjo daugiau kaip 10 proc. ES statistikos biuro „Eurostat“ duomenimis, vienas Lietuvos gyventojas per metus išmeta 390 kg šiukšlių ir iš viso šalyje susidaro 3 mln. tonų atliekų, todėl galima prognozuoti, jog per penkerius metus pasieksime Europos lygį.
ES Atliekų tvarkymo direktyvoje numatyta, kad per artimiausius 4 metus į šalių-narių sąvartynus turi patekti ne daugiau kaip 50 proc. 2000-ųjų metų lygio biologiškai skaidžių atliekų. Deja, šiandien į Lietuvos sąvartynus iš viso išvežama 90 proc. komunalinių atliekų, o iš jų net 40 proc. sudaro bioskaidžios atliekos. Įgyvendinant ES direktyvas, iki 2020 m. tokių atliekų sąvartynuose turės būti ne daugiau kaip 35 proc.
Didesni sąvartynai ir užterštos pakelės
Pasak Seimo Aplinkos komiteto pirmininko Jono Šimėno, Lietuva šios užduoties neįgyvendins, nes iki šiol bioskaidžios atliekos nėra perdirbamos, o bet kokie siūlymai steigti technologiškai pažangias perdirbimo įmones susiduria su visuomenės pasipriešinimu ir nepamatuotomis baimėmis. Didžiausia atsakomybė už tai, kad prastai veikia visa atliekų tvarkymo sistema, J. Šimėno nuomone, tenka politikams, nesugebantiems deramai suvaldyti nei pačios sistemos, nei tam surenkamų pinigų srautų. Kol kas gerai veikia tik viena sistemos dalis – atliekų surinkimas. Tačiau, specialistų teigimu, didelė problema yra atskiras atliekų surinkimas.
Ši problema išlieka aktuali net ir tose šalyse, kurių gyventojams atliekų rūšiavimas bei antrinis perdirbimas yra įprasti. „Bioskaidžios atliekos vis tiek sudaro maždaug 50 proc. visų komunalinių atliekų“, – patvirtina ir ES Energijos iš atliekų jėgainių konfederacija (Confederation of European Waste-to-Energy Plants).
Lietuvoje situaciją sunkina ir tai, jog dauguma gyventojų gyvena daugiabučiuose, kuriuose laikyti atskiras talpas skirtingoms virtuvės atliekoms ne visada yra pakankamai vietos. Bet to, tokių atliekų surinkimas bei išvežimas yra labai brangus, nes turi vykti nepertraukiamai dėl greito puvimo proceso ir dėl to sklindančio nemalonaus kvapo. Vienintelis bioskaidžių atliekų srautas, kurį dėl jo vienalytiškumo galima sėkmingai perdirbti ir perdirbus gauti produktą – kompostą ar dujas – restoranų ir maisto pramonės atliekos.
Net ir po pirminio rūšiavimo komunalinėse atliekose lieka smulkių plastiko, stiklo šukių, sunkiųjų metalų ar ištekėjusių (išbyrėjusių) cheminių medžiagų – viso to neįmanoma pašalinti. Tokių atliekų kompostas yra netinkamas tręšti maistui auginamas kultūras, o vežant jį į sąvartynus, sparčiai didina sąvartynų kaupą, trumpina jų eksploatacijos laiką. Nėra jokios garantijos, jog iš pakelės prekeivių nusipirkti grybai ar uogos neišauginti ant pamiškėje supilto komposto.
Vienintelis bioskaidžių atliekų panaudojimas galimas tik kaip sąvartynų perdengimas arba uždengimas. Taip šias atliekas tvarko Vokietija, Lenkija, Kipras. Lietuvoje, prie Vilniaus esančiame Kazokiškių sąvartyne, neseniai irgi pradėta taikyti sąvartynų uždengimo technologija – polimerus maišant su popieriaus atliekomis.
Bioskaidžių atliekų atskyrimas nuo kitų atliekų mechaniniu būdu, kaip parodė užsienio praktika (pvz., Vokietija), yra ir nuostolingas. Kitose šalyse dėl labai brangios technologijos ir jos eksploatacijos ši veikla yra dotuojama iš valstybės-savivaldybės biudžetų. Šiuo metu Lietuva tokių dotacijų įrengimams išlaikyti negalės skirti, net jei įrengimai bus pastatyti iš ES lėšų. Įdiegus mechaninį bioskaidžių atliekų rūšiavimą, gyventojams atliekų tvarkymo kaina padidėtų iki 145–155 Lt už toną.
Tinkama energijai gaminti
Ekonomiškiausias ir logiškiausias bioskaidžių atliekų tvarkymo būdas – atsinaujinančios energijos gavimas, panaudojant atliekų deginimo, pirolizės ir kt. technologijas. „Tokios atliekos neatitinka ES reikalavimų, kad jas būtų galima kompostuoti, tačiau yra puiki žaliava termiškai atliekas utilizuojančioms jėgainėms“, – tvirtina ir ES Energijos iš atliekų jėgainių konfederacija. Jos atstovų teigimu, jei energiją iš atliekų gaminančios jėgaines našumas atitinka nurodytąjį ES Atliekų naudojimo direktyvos II-ame priede, laikoma, kad jėgainės naudojamos bioskaidžios atliekos yra atsinaujinantis energijos šaltinis.
ES teisinė bazė skatina remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą: 2020 m. atsinaujinanti energija turės sudaryti 23 proc. bendro energijos suvartojimo. Lietuvoje, naudojant komunalines atliekas kaip atsinaujinančios energijos šaltinį, kasmet būtų galima pagaminti ~2,6 TWh šilumos ir 0,65 TWh elektros. Kaip Lietuva pasirengusi diegti energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių technologijas ir jas plėtoti, turi atsispindėti Atsinaujinančių šaltinių energetikos įstatyme, kurį privaloma parengti ir pateikti Europos Komisijai iki 2010 m. birželio 30d.
Įstatymo projekte sakoma, kad naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, mūsų šalyje bus plėtojama aplinkos apsauga, tausojami iškastiniai ištekliai ir mažinama priklausomybė nuo jų importo. Energijos gamybos iš atliekų skatinimas taip pat prisidėtų prie esamų sąvartynų gyvavimo termino pratęsimo ir jų kiekio mažinimo ateityje. Lietuva, laikydamasi šio įstatymo ir ES direktyvų, turėtų panaudoti efektyviausias technologijas, kad bioskaidžios atliekos nenusėstų pakelėse ar sąvartynuose.
Kai kurios ES šalys (Olandija, Vokietija, Švedija, Danija, Belgija) dar anksčiau nei pasirodė minėtoji ES direktyva, sutelkė pajėgas pakartotiniam atliekų perdirbimui bei energijai iš atliekų gauti ir taip 5 proc. sumažino atliekų kiekį sąvartynuose.
