Ne taip seniai Graikija lietuviams dvelkė ne ką mažesne egzotika nei šiandien atrodo, pavyzdžiui, Kuba, o ir kelionės į šią šalį buvo įkandamos toli gražu ne visiems, o šiuo metu pigių skrydžių bendrovėms siūlant nuolatinius reisus į Graikijos salas, vis daugiau lietuvių vyksta atostogauti būtent čia.
Smėlėti atvirukai su Graikijos peizažais
Naujienų portalo „Balsas.lt“ skaitytoja Miglė sutiko pasidalyti savo įspūdžiais iš atostogų Koso saloje. „Koso sala nėra didelė, vos 49 km kilometrų ilgio, tad išsinuomoję automobilį ją gana greitai apžiūrėjome. Šioje saloje yra visko, ko gali prireikti turistui – puikūs paplūdimiai, gausybė kavinių, barų ir klubų. Tiesa, Koso saloje nerasite didelių prekybos centrų, bet viską, ko reikia galima nusipirkti nedidelėse parduotuvėlėse. Iš pradžių šiek tiek glumino, kad apžiūrint suvenyrus iš pradžių parduotuvėje reikia nuo jų nubraukti smėlio sluoksnį, net atvirukai su salos vaizdais, kuriuos taip noriai perka turistai, taip pat buvo smėlėti“, – įspūdžius pasakojo mergina.
Nakvynės vietą Koso saloje keliautojai surado per skelbimus internete:„Apsigyvenome pas vietinę moterį, kuri dalį savo namo nuomoja poilsiautojams. Namelis stovėjo gražioje vietoje kalnuose, o iš terasos atsivėrė nuostabus vaizdas į jūrą. Šeimininkė buvo labai maloni ir rytais terasoje rasdavome palikta ne tik vaisių ir daržovių iš jos nuosavo daržo, bet ir šviežios, dar šiltos duonos. Nustebino ir kaina, mat už dviejų kambarių apartamentus su virtuve, vonia ir terasa už savaitės viešnagę (penkias naktis) sumokėjome tikrai nedaug – 220 litų vienam žmogui. Neseniai ilsėjausi pajūryje Lietuvoje, tad kainos ir kokybės santykis šiuo atveju nepalyginamas“
Koso sala (nuotr. M. Sirutavičiūtės) (nuotr. Balsas.lt)
Maisto kainos neisikandžioja
Merginos teigimu, kainos Koso saloje nesikandžioja ir tradicinių graikiškų patiekalų galima paskanauti ir nerizikuojant gauti infarktą išvydus kavinės sąskaitą: „Maisto porcijos tikrai didelės, pats maistas gana kaloringas. Už pyrago gabalėlį ir kavos puodelį vietinėje cukrainėje sumokėjau keturis eurus. Tai nėra labai daug, turint omeny, kad tai pati seniausia salos cukrainė, o smaližiautojai mėgaujasi ne tik skaniu maistu, bet ir graikiška muzika.“
„Žinoma, per savaitę, praleistą šioje saloje, galbūt ir nepamatėme, kaip iš tikrųjų gyvena tikrieji graikai, juk turizmo sezono metu turistų skaičius saloje tikrai lenkia vietinių gyventojų skaičių, bet džiaugiuosi, kad pavyko pamatyti ne tik „turistams nušveistą salos fasadą“, bet ir pasibastyti po tas vietoves, kur turistai užklysta ne taip jau dažnai“, – pasakojo Miglė.
Koso sala (nuotr. M. Sirutavičiūtės) (nuotr. Balsas.lt)
Laukuose kepama duona
Merginos teigimu, keliaujant po salą matyti atotrūkis tarp jos turistinės dalies ir užkampių, mat nors dažnai pabrėžiama, kad čia turistai gali mėgautis gražia gamta ir unikaliais kraštovaizdžiais, norom nenorom akis užkliūva už „spontaniškai“ pakelėse atsiradusių sąvartynų, apleistų namų ar jau visiškomis lūšnomis virstančių vietinių gyventojų neaiškios paskirties pastatų ir pašiūrių.
Anot pašnekovės, Koso saloje pasitaikė užfiksuoti ir gana netradicinių vaizdų: „Vaikštinėjome su draugais po salą ir pamatėme, kad atokiai nuo gyvenvietės esančiuose laukuose pamatėme moteris, kurios kepė duona viduryje laukų pastatytoje krosnyje. Mes pradėjome fotografuoti, nes vaizdas buvo tikrai nekasdieniškas, o moterys mums šūktelėjo, kad galime sugrįžti po keturių valandų, matyt, tuomet jų darbas būtų baigtas“.
Moterys kepa duoną (nuotr. M. Sirutavičiūtės) (nuotr. Balsas.lt)
Mergina taip pat pasakojo, kad turistams skirtuose žemėlapiuose buvusių pilių ar kitų pastatų griuvėsiai pažymėti kaip archeologinis paveldas: „Kai taip pavadinta, tai niekada nežinai, ką rasi užlipęs į statų kalną – kelis akmenis ar pilies liekanas. Didelį įspūdį paliko mažos, kalnuose besiglaudžiančios bažnytėlės, kuriose išlikusios autentiškos freskos, o ir masinio turistų antplūdžio tokiose vietose nėra.“
Paklausta, kas dar įsiminė viešint Koso saloje, Miglė sakė: „Tai – dainuojanti sala, nes joje muzikuoja daugybė cikadų. Na, žinote, tai tokie žiogai mutantai...“