„Bet galutinis rezultatas bus visiškai aiškus ir skaidrus“, - pažadėjo ministras pirmininkas Andrius Kubilius, kalbėdamas apie atominės elektrinės investuotojo atranką. Matyt - nejučia susipainiojo.
Rezultatas – stovinti ir gaminanti įperkamą elektros energiją atominė elektrinė, kuri duoda ekonominę naudą. Toks jis turi būti ir čia nereikia nei skaidrumo deklaracijų, nei kitokių prieskonių. Skaidrumo norėjosi būtent investuotojo atrankos procese, tačiau jo kaip tik ir nebuvo.
Pradžioje buvo keistas konkursas, kuriame neva dalyvavo penkios kompanijos, paskui neva liko dvi. Vienos pasiūlymas esą buvo blogas, o kita buvo Pietų Korėjos bendrovė KEPCO, pateikusi neva labai gerą pasiūlymą, bet paskui pabėgusi.
Kokius super reikalavimus konkurso metu kėlė Lietuvos energetikos šamanai, jei niekas iš pasaulio branduolinių grandų nepanoro ar nesugebėjo jų atitikti? Kuo buvo geras KEPCO pasiūlymas ir kodėl dabar, kai ponai vis vien pabėgo, nepaviešinus jų tobulo sumanymo detalių?
Kokių reikalavimų Vyriausybė atsisakė vėliau prasidėjusių neviešinamų derybų metu? Arba ką ji papildomai pažadėjo Japonijos ir JAV konsorciumui „Hitachi GE Nuclear Energy“ ir/arba JAV-Japonijos kompanijai „Westinghouse Electric Company“? O gal dar ką nors tik ketina pažadėti?
Juk turi būti konkrečios ir racionalios priežastys - kodėl šios verslovės nepanoro arba nesugebėjo laimėti neva egzistavusio realaus konkurso, iš kurio pabėgo laimėtojai? Viso to mes nežinome, nes A. Kubilius ir jo energetinis padėjėjas Arvydas Sekmokas „laikosi tam tikrų konfidencialumo taisyklių“. Opozicija, šioje situacijoje, pagrįstai kelia klausimą – ar nėra visas šis džiaugsmas iš anksto taip ir suplanuotas, kad „skaidrus“ būtų tik galutinis rezultatas, kuris buvo žinomas?
Kaliningrado ir Baltarusijos atominiai projektai niekur nedingo ir konkurencinė situacija regione kur kas labiau įtenpta negu prieš kelis metus. Dviejų naujai išdygusių entuziastų investuoti entuziazmas vargu gali būti atsietas nuo rimtos finansinės naudos siekio. Klausimai – ką, kam ir kiek mūsų vardu valdžia pažadėjo arba dar pažadės – logiški. Juolab įdomus ytra dar vienas sutapimas – parlaleliai tariamiems konkursams vykę viražai su Nacionaline energetikos strategija. Ją vyriausybė parodė prezentacijose prieš pusę metų, o iš Seimo vėliau atsiėmė ir atgal atnešė tik ilgokai neviešai pasiderėjęs dėl esminio jos punkto. Įdomu tai, kad ir dalis energetinių įstatymų priiminėta strategijos nepasitvirtinus. Kas gali paneigti galimybę, kad ji bus pritaikyta jau įvykusiam sandėriui su investuotoju apiforminti ?
Gali būti, kad investuotojai atsigręžė į Lietuvą, nes dalis šalių, po tragedijos Fukušimoje, vėl ėmė abejoti savo atominėmis ambicijomis. Tai tikėtina kur kas labiau, nei prielaida, kad A. Sekmokas tiesiog ėmė ir įkalbėjo amerikiečius bei japonus nebijoti rusų, kurie, pasak pusiau oficialios versijos, šantažu ir kyšiais išvaikė pirmojo konkurso dalyvius.
Net jei visi įtarinėjimai nepagrįsti, o naujieji du investitoriai į pirmąjį konkursą tiesiog patingėjo pristatyti popierius, arba nieko svarbaus iš Lietuvos nebandė ir neketina išsiderėti – patikėti tuo nėra lengva, kai „tam tikros konfidencialumo taisyklės“ iš esmės reiškia visišką slaptumą. Nesu nei atominės energetikos, nei JAV ar japonų priešininkas, o investicijos, kurios būtų pritrauktos statant atominę elektrinę, būtų didesnės už viską, kas Lietuvoje investuota per pastaruosius dvidešimt metų. Lietuva, pasistatydama elektrinę, liktų aukštųjų technologijų šalimi. Realių alternatyvų, pagrįstų skaičiavimais, o ne svaičiojimais apie malūnus ir skrydžius į Mėnulį – nėra. Tik gaila, kad iki pat galutinio rezultato nenusimato ir to skaidrumo. Kad ir pats galutinis rezultatas nebūtų skaidrus ta prasme, kad jį reiktų įsivaizduoti esant toje vietoje, kur elektrinė turi stovėti.
