Keičiasi valdžios, bėga metai, gimsta ir miršta energetiniai „liūtai“, o Lietuvoje vis dar vyksta mūšis, kas pasipelnys iš naujos atominės elektrinės.
Lietuvos energetinės nepriklausomybės aušra, kurią, uždarius Ignalinos atominę elektrinę (IAE), išdidžiai paskelbė prezidentė Dalia Grybauskaitė, kol kas švyti tik trečdaliu išaugusiomis sąskaitomis vartotojams.
Šalis kuria planus, kurie turėtų keisti padėtį, tam yra įsteigta bendrovė „Visagino atominė elektrinė“ (VAE). Ši dirba neva tam, kad uždarytą IAE būtų kuo pakeisti. Tokio stambaus projekto sėkme abejoti verčia dviejų dešimtmečių niūri patirtis įgyvendinant panašius planus. Valdžia nesiliauja slapukauti, todėl klausimų kol kas daugiau nei atsakymų.
Bendrovė yra, elektros − ne
Kol kas VAE užima keliolika kabinetų sostinės Žvejų gatvėje, taip pat biurą Visagine. Elektros bendrovė vis dar negamina ir neparduoda, o tik vartoja. Kada galime turėti pastatytą, prijungtą prie tinklo ir elektrą gaminančią atominę jėgainę? Energetikos ministras Arvydas Sekmokas prakalbo apie 2018−2020 metus.
A. Sekmokas ragina tikėti ir pats save drąsina: „Pastatysime, jei norėsime“. Ties projektu dirbą VAE specialistai tikėjimu nesiskundžia. „Jei darbai vyks, taip, kaip vyksta dabar, tai, nepaisant tam tikrų iššūkių, šie terminai realūs“, - tikina VAE projekto valdymo direktorius Tadas Matulionis. Kaliningradas kol kas turi elektros jungtį tik su Lietuva, kuri pati dar svajoja prisijungti prie vakarietiško tinklo ENTSO-E.
VAE direktorius Šarūnas Vasiliauskas irgi sako esąs optimistas. „Potencialūs investitoriai, su kuriais važiavom apžiūrėti ir būsimos aikštelės Visagine, pripažįsta, kad mūsų projektas, lyginant su lenkišku ar baltarusišku yra geriausiai parengtas (predeveloped)“, - optimistiškai žvelgia direktorius.Kaliningrado projekto ir kitų su politika susijusių klausimų komentavimo jis teigia prisibijąs.
Visi alkani
VAE atstovai teigė, kad statoma elektrinė bus orientuota ne vien į Lietuvos vartotojų aprūpinimą, bet mėgins tapti svarbiu regiono elektros rinkos žaidėju. Čia ir susiduriama su vienu iš svarbių iššūkių – tokių „padarų“ kaimyninėse šalyse turėtų išdygti dar keletas.
Savo projektus plečia lenkai, rusai ir baltarusiai. Priežastis paprasta – regionas nuo 2015 metų patirs energijos deficitą: lenkai turės atsisakyti anglių, estai – skalūnų deginimo, o ir Lietuvos elektrinė Elektrėnuose juda eksploatavimo amžiaus pabaigos link. Visiems norisi pasišildyti rankas, visi gudrauja.
Baltarusijos Astravo atominės elektrinės projektas stumiasi į priekį, nors lietuviai su bedantėmis tarptautinėmis organizacijomis kritikuoja užmanymą dėl mėgėjiško požiūrio į aplinkosaugą. Baltarusių projektas orientuotas į tą pačią rinką, kaip ir Lietuvos bei kitų kaimynų būsimos elektrinės, jei jos, žinoma, kada nors veiks.
Rusijos premjeras Vladimiras Putinas nurodė, kad jungtį tik su Lietuva turinti Kaliningrado sritis yra būsimo energetinio proveržio zona. Apie būsimą rusų elektrinę jau žinoma viskas: statytojas, operatorius, reaktorių tipai, net nurodoma, kad elektrą pirks patys lietuviai.
Neaišku, kokiame tiksliai tinkle veiks elektrinė su dviem reaktoriais. „Aš taip pat galėčiau pasidalinti su jumis savo nežinojimu“, − gūžtelėjo pečiais VAE projekto valdymo vadovas T. Matulionis.
Energetikos ministras A. Sekmokas taip pat aiškino, kad kabelis į Vokietiją jūros dugnu iš Kaliningrado – per brangus. „Neatmestina, kad tai galbūt noras padaryti taip, kad Lietuva nepastatytų atominės elektrinės ir tiek“, − aiškino A. Sekmokas.
Kaliningrado projekto vykdytojai labai aiškiai skelbia, kad jų potencialiais elektros pirkėjais būsią ne kas kitas, o lenkai, vokiečiai ir, žinoma, lietuviai.
Patys sau priešai
Kokie gi tie iššūkiai, kurie gali sutrikdyti lietuvių amžiaus projekto sėkmę? Vienas iš jų yra labai paprastas ir kartu labai iškalbingas. Lietuva, kaip valstybė, per du nepriklausomybės dešimtmečius, nėra įgyvendinusi nei vieno stambaus tarptautinio projekto. Buvęs ūkio ministras ir buvęs Europos parlamento narys, ekonomistas Eugenijos Maldeikis laiko tai rimta problema. „Nekalbu apie privačias bendroves, o tik apie tai, ką dar Lietuvos valstybė. Vadybinės išminties ir strateginio mastymo aiškiai trūko“, - teigia jis „Balsas.lt savaitei“.
Tai ne vienintelė priežastis. Lietuviai pasižymi aistra melodramatiškiems užsienio politikos judesiams, kad ir kokia būtų jų kryptis. Apie dešimtį metų buvo tauškiama apie Rusijos grėsmę, rėkiama, kad esme regiono lyderiai kovoje su Maskva, tačiau net šakėmis ant mėnulio konkretesnius energetinio saugumo projektus piešti suskubta tik tuomet, kai IAE buvo ties uždarymo riba. Naujasis užsienio politikos kursas irgi pasižymi meile pigiems blizgučiams, aukojant strateginius interesus.
Planuodama savo atominę elektrinę Lietuva, tuo pat metu, siekia žūtbūt susidraugauti su Rusija ir gauti nulinės praktinės vertės draugystės patvirtinimą - premjero Vladimiro Putino vizitą.
Tam ji sugeba ne tik nebedraugauti su Amerika ar Gruzija (kaip nori Putinas), bet ir, kaip jau rašė „Balsas.lt“, pusiau slapta derėtis su Kaliningrado sritimi dėl naujo tilto per Nemuną. Tas tiltas ne tik gali pakenkti Klaipėdos uostui, pakreipdamas krovinių srautus, bet ir pasitarnaus rusams, gabenantis sunkius ir didžiagabaričius komponentus atominės elektrinės (potencialios konkurentės) statybai. Tai atpigins rusų projektą ir stiprins jų įsitikinimą, jog lietuviai nieko galiausiai nepastatys, o patys taps pirkėjais, kurie net ir dėl kainos nelabai derėsis. Rusų ir baltarusių projektams įgyvendinti yra politinė valia, kurios eiliniai rinkimai nepakeis.
Gal nieko nestatom?
Gali sukliudyti keletas provincialiu idiotizmu atsiduodančių mitų. Vienas jų - pozicija: girdi nestatom jokių savo atominių, o tiesiog nusitiesiam jungtis ir pigiai importuojam viską iš kitur. Arba dar geriau – net ir jungčių nereikia, nes brangu, o rusai parduos pigiau.
Deja, ne viskas taip paprasta. VAE Ekonomikos direktorius Virgilijus Poderys perspėja, kad dalyvavimas integruotoje rinkoje, nutiesiant jungtis į Lenkiją, Švediją ir Suomiją, yra svarbi, bet nepakankama pigaus ir patikimo tiekimo prielaida. „Jei tik tu netrėsi galimybės pats pasigaminti – importuotojas plėš, kiek norės. Tas galioja bet kokiai prekei – elektrai taip pat“, - pabrėžia jis.
Kitas gajus mitas – neva vis tiek būsime priklausomi nuo rusiško branduolinio kuro, kurio išteklius esą rusai yra totaliai supirkę.
VAE atstovas T. Matulionis vadina šitokius aiškinimus nesąmone. „Pasaulinės energetikos asociacijos duomenimis, Rusija žaliavinio urano išteklių valdo apie 10 procentų ir yra 3 vietoje po Australijos ir Kazachstano. Pagal protingus kaštus pasiekiamo urano rusai valdo apie 8 procentus. Perdirbimo ir sodrinimo srityje didieji žaidėjai yra JAV ir Prancūzija. Čia ne dujos ir ne nafta – vamzdynų nereikia, transportavimas paprastas“, - vardijos jis.
Paslaptys ir interesai
Didžiausia kliūtimi vis dėlto gali tapti politinės krašto realijos. Jau dabar daugelis gūžčioja pečiais dėl to, kad šalies pilietis gali daugiau sužinoti apie Kaliningrado statybų planus nei apie projektus Lietuvoje. Internete paskelbta viskas: statytojas, reaktoriaus tipai ir galingumas. Anuo projektus lydi tvirta politinė valia. Lietuvoje yra kitaip.
Mūsų Energetikos ministerija didžiausio slaptumo sąlygomis ieško investuotojo, dėl kurio žada apsispręsti iki šių metų pabaigos. Apie technologijas ir reaktorių modelius bus galvojama tik po to.
Sekmokas įsitikinęs, kad slaptumas būtinas. Pasak ministro, atseit taip saugoma dalyvių dalykinė reputacija. „Tiesiog patys konkurse dalyvaujantys partneriai nenori, kad būtų skelbiama, jog jie dalyvavo ir pralaimėjo kitam. Nenori, kad tokia žinia kenktų jų reputacijai ateityje. Todėl ir mes turime į jų poziciją atsižvelgti“, − aiškino jis, kodėl valdžia taip pigiai pataikauja ir viską slepia nuo visuomenės.
Kodėl viskas taip slepiama ir kas gali paneigti, jog iš tos paslapties kažkas turi naudos? Aišku tik tiek, kad tokia A. Sekmoko nuomonė − nesuderinama su visuomenės teise žinoti ir skaidrumo kriterijais. Antai, yra puikiai žinoma, kad kompanija „General Electric“ ir Rusijos „Atomstroyexport“ pralaimėjo konkursą dėl reaktoriaus, kuris dabar statomas Suomijoje – tai nebuvo jokia paslaptis. A. Sekmokas, matyt, to nežino arba kažkodėl nenori žinoti.
Susidaro įspūdis, kad Andriaus Kubiliaus premjeravimo laikais Energetikos ministerija tam ir buvo sukurta, kad nieko nežinotų apie milijardinį projektą.
„Hienų puota“, − taip internautai komentuoja žinias apie naujos statybos elektrinės statybos intrigas. Tuo tarpu prezidentė Dalia Grybauskaitė į visas šias „slaptas procedūras“ nesikiša. Reitingų čia nepasikelsi, o vien pakalbėti apie orientaciją į Žmogų – nepakaks.
Kada pigu? Kada brangu?
Ekonomisto E. Maldeikio nuomone, slaptumas yra susijęs su politiniais ir moraliniais, bet ne teisiniais ar saugumo aspektais. „Dar suprasčiau, kad nebūtų skelbiama kokios kompanijų susidomėjo pradžioje, tačiau dabar, kai atrinkti penki finalo dalyviai, tikrai nesuprantu slaptumo poreikio. Jau yra trumpasis pretendentų sąrašas, kuris paprastai nėra slepiamas“, − tikino jis.
Politinės opozicijos irgi neįtikino slaptumo argumentai. Darbo partijos lyderis, Europos parlamento narys Viktoras Uspaskichas „Balsas.lt savaitei“ sakė, jog visuomenė turi teisę žinoti, kas ir už kiek bus statoma, kuo rizikuoja valstybė. „Neaišku, nei koks bus galingumas, nei kokia bus vieno instaliuoto kilovato kaina, kiek kainuos vienos kilovatvalandės pagaminimas. Kaip tada galima apsispręsti ir pasirinkti? Kaip žinoti – pigu ar brangu?“ – stebėjosi jis.
Piktindamasi galimai nesaugiu baltarusišku projektu ir modama ranka į abejotinų perspektyvų Kaliningrado iniciatyvą, Lietuvos valdžia pati daro viską, kad niekas nieko nežinotų apie jos planus bei realijas, bet kažkodėl patikėtų galutine pergale.
Kas būtų, jei vis dėlto VAE taip ir liktų kelių kabinetų kompanija? Nieko baisaus – elektros kas nors už kiek nors parduos, o visos teorinės studijos, jau surijusios milijonus litų, bus apmokėtos iš mokesčių mokėtojų pinigų. VAE atstovai šių nuogąstavimų nekomentuoja, nes nenori veltis į politiką ir juos galima suprasti. Jie jau yra atlikę netgi studiją, nusakančią – kaip reiktų gabenti reikalingus elektrinei komponentus iš bet kurio pasaulio taško ir iš bet kurio priimtino gamintojo. Brangiai ar pigiai viskas kainuos – tikrai kada nors sužinosime - gaudami sąskaitas už elektrą.
TIK FAKTAI
2009 metų balandį Aplinkos ministerija, išnagrinėjusi naujos IAE poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, priėmė sprendimą, kad aplinkosauginiu požiūriu leistina naujos elektrinės maksimali elektrinė galia yra 3400 MW. Kokia ji tiksliai bus, kokie reaktoriai bus montuojami, nežinia.
Kaliningrado srities Nemano mieste, 15 kilometrų nuo Lietuvos sienos, iki 2018 metų ketinama pastatyti du VVER-1200 tipo reaktorius, kurių kiekvienas bus po 1 200 MW galingumo. Jo savininkas ir operatorius – bendrovė „Rosenergoatom“. Statytojas – „Inter RAO ES“.
Astrave (Baltarusija), už 45 kilometrų nuo Vilniaus, iki 2020 metų ketinama statyti du VVER-1200 tipo reaktorius, kurių kiekvienas bus po 1 200 MW galingumo. Projekto valdymas turėtų atitiekti Rusijos bendrovei „Atomstroyexport“. Iki 2025 metų ketinama paleisti dar du tokius pat reaktorius.
Lietuva apie savo reaktorius, galingumus ir kitką pasakyti kažką konkretesnio žada tik po to, kai baigsis slaptos derybos su jautriais strateginiais investuotojais, kurie nepratę pralaimėti konkursų.
