Artėjant gruodžio 31-ajai, 25-osioms Ignalinos atominės elektrinės pastatymo metinėms ir drauge paskutiniesiems jos gyvavimo metams, po pralaimėto referendumo kiek aptilę jėgainės išsaugojimo šalininkai vėl kyla į kovą.
Apsvaigę nuo savo branduolinių iliuzijų buvę ir esami prezidentai, atitarnavę ministrai, tūkstančiai rusakalbės jėgainės šalininkų visoje šalyje jau nebesuvokia, kad savo kalbomis bei veiksmais gali sukelti pavojų Lietuvos nacionaliniam saugumui ir netgi valstybės teritoriniam vientisumui. Interneto laisvosios enciklopedijos Vikipedijos, kurios nuorodomis naudojasi šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje, rusiškojoje versijoje neseniai pasirodė informacija apie tai, kad Lietuvoje „stiprėja sąjūdis Ignalinos AE darbui pratęsti ir svarstomi kraštutiniai variantai“. „Ūkininko patarėjas“ pasiteiravo „jėgos struktūrų“, ar Lietuvos valdžia neprivalėtų nustatyti tokių „svarstymų“ platintojus, juos nubausti ir imtis priemonių, kad ši informacija išnyktų iš interneto. Pareigūnų reakcija apstulbino redakciją.
Tikisi antgamtinio stebuklo
Spalio 12 d. vykęs patariamasis referendumas dėl atominės elektrinės likimo sužlugo: iš 2 mln. 696 tūkst. rinkimų teisę turinčių piliečių atėjo balsuoti mažiau nei pusė - 1 mln. 305 tūkst. 825 (48,43 proc.). Buvusi Lietuvos Vyriausybė tvirtino “beveik įtikinusi” Italijos ministrą pirmininką Silvijų Berluskonį (Silvio Berlusconi) ir Prancūzijos prezidentą Nikolia Sarkozį (Nicolas Sarkozy) pritarti Ignalinos jėgainės tolesnei veiklai, tačiau oficialiuose ES šalių vadovų susitikimuose šie politikai kartu su visais kitais garsiai kalba, kad Lietuva privalo laikytis narystės bendrijoje sąlygų ir užgesinti branduolinį reaktorių 2009 m. gruodžio 31-ąją.
Prieš 63 metus slėpdamasis bunkeryje prie apgriauto Reichstago, Vokietijos fiureris Adolfas Hitleris iki paskutinės akimirkos tikėjo, kad įvyks jo asmeninių burtininkų pranašautas stebuklas, pro anglų-amerikiečių ir sovietų apsuptį iš kažkur į Berlyną prasiverš nauji, žvalūs, pailsėję vermachto daliniai, staigiai mirs kuris nors iš ašies Stalinas-Ruzveltas -Čerčilis lyderių (1945 m. balandžio 12 d. tikrai mirė JAV prezidentas Franklinas Delano Ruzveltas, bet Hitleriui tai nepadėjo), arba rusai susipeš su amerikiečiais, ir Vokietija laimės karą. Kai kam Lietuvoje irgi atrodo, kad mūšis dėl Ignalinos dar nepasibaigęs ir būtina toliau mosuoti kumščiais.
Žino burtažodį Europos Komisijai suminkštinti
200 tūkst. Lt metinį atlyginimą iš Lietuvos valstybės biudžeto gaunantis Ignalinos AE ; generalinis direktorius Viktoras Ševaldinas, save vadinantis “Lietuvos patriotu”, bet iki šiol besityčiojantis iš Valstybinės kalbos įstatymo ir ant valstybės įmonės tebelaikantis milžinišką rusišką iškabą, britų žurnalistams pareiškia: “Jei man būtų leista derėtis Briuselyje, ši elektrinė dirbtų toliau”. Buvęs pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos energetikos ministras (1990-1993 metais) Leonas Ašmantas prideda – jeigu į Europos Komisiją ginti atominės elektrinės važiuotų jiedu su V.Ševaldinu, sovietinėje Ignalinos jėgainėje branduolinės reakcijos visu pajėgumu vyktų iki tol, kol būtų pastatyta nauja “lietuviška” atominė elektrinė.
Apgailestavimų dėl „prarandamo branduolinės valstybės statuso“ chorą vainikuoja prezidento aplinkosaugininko Valdo Adamkaus rauda britų laikraščiui “The Financial Times”: „Nesuprantame ES užsispyrimo uždaryti Ignalinos elektrinę, kuri veikia labai saugiai. Suomija stato naujus atominės elektrinės reaktorius, o Lietuva verčiama uždaryti tai, kas nesugedę. Neklauskite manęs, ar tai teisinga!“
Svarstomi beprotiški variantai
Ispanų dailininkas Fransiskas Goja (Francisco José de Goya y Lucientes) XVIII a. pabaigoje sukūrė graviūrą „Proto miegas gimdo pabaisas” iš ciklo „Los Caprichos“ („Nesąmonės“), pašiepiančio tuometinės Ispanijos politikų kvailystes, visuomenės socialines ydas ir žmonių kultūrinį atsilikimą. Girdėdami aukščiausius Lietuvos pareigūnus ir „patyrusius atominės energetikos specialistus“ aptarinėjant įvairius būdus sulaužyti piliečių referendumu patvirtintą Stojimo į ES sutartį, „žmonės iš gatvės” eina dar toliau. Kaip žinoma, uždarius Ignalinos jėgainę darbo neteks daugiausia rusai, gimę ne Lietuvoje, į Maskvos okupuotą kraštą atvykę prieš 30 metų, kai buvo statoma Ignalinos AE, su šeimomis dabar gyvenantys Visagino mieste.
Interneto laisvosios enciklopedijos Vikipedijos, kurios nuorodomis naudojasi šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje, rusiškosios versijos puslapis apie Ignalinos AE neseniai papildytas pastraipa, kad Lietuvoje „stiprėja sąjūdis jėgainės darbui pratęsti ir svarstomi kraštutiniai variantai: galimas regiono atsiskyrimas nuo ES ir „dalinis pasitraukimas” iš Lietuvos sudėties (t.y. kraštas politiškai tampa atskiras, o teritorija nuomojama iš Lietuvos Respublikos)”. Savo planą sąmokslininkai aiškiai nukopijavo nuo „Grenlandijos atvejo”. 1985 m. vasario 1 d. Danijos Karalystės užjūrio teritorija Grenlandija išstojo iš Europos Sąjungos, nes šios salos gyventojus – danų ir eskimų mišrūnus – supykdė per mažos banginių medžioklės kvotos, gautos iš Briuselio.
Netiesioginis raginimas draskyti Lietuvą?
„Ūkininko patarėjas“ laikė savo pilietine pareiga pranešti šalies specialiosioms tarnyboms apie akivaizdų kurstymą atplėšti gabalą mūsų valstybės teritorijos. Valstybės saugumo departamento (VSD) atstovas spaudai Vytautas Makauskas, pasiteisinęs, kad niekaip negali pagauti iš vieno posėdžio į kitą vaikštančio VSD generalinio direktoriaus Povilo Malakausko, svarstė - gal operatyvinio tyrimo pradėti „nesą pagrindo”, nes „tiesioginio raginimo pažeisti valstybės teritorinį vientisumą nėra”, paskui oficialiai pranešė: „Valstybės saugumo departamentas renka ir analizuoja visą informaciją apie grėsmes valstybės saugumui, jos suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui bei konstitucinei santvarkai. Kenkėjai nustatomi ir atsiduria teisėsaugos akiratyje. Tačiau konkrečių atvejų VSD nekomentuoja”.
Rusijos slaptųjų tarnybų braižas
„Tokio paties turinio ir visiškai panašiais žodžiais parašytą tekstą, kaip tas, kurį aptikote Vikipedijoje, man teko skaityti 1990-aisiais. Tai buvo KGB dokumentas apie Lietuvos teritorinio integralumo suardymą siekiant neleisti jai atgauti nepriklausomybės. Toks braižas būdingas Rusijos specialiosioms tarnyboms“, - „Ūkininko patarėjui“ sakė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas istorikas Arvydas Anušauskas, anksčiau dirbęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, vartęs ne vieną šūsnį sovietų slaptųjų tarnybų bylų ir operatyvinės veiklos pažymų. NSGK pirmininkas galvoja, kad tokiomis „informacinėmis atakomis“ stengiamasi išmušti Lietuvos visuomenę iš vėžių, todėl, suvokus šio internetinio propagandinio išpuolio tikslą, geriausias mūsų atsakas būtų pernelyg nekreipti dėmesio į panašias žiniasklaidines provokacijas. „Paleidę sąmoningai klaidingą“, kompromituojančią informaciją į „eterį” (šiuo atveju į interneto tinklalapį), jie po to atidžiai stebi atgarsius. Kuo atsiliepimai dažnesni, audringesni, tuo didesnis Rusijos spec. tarnybų pasitenkinimas dėl „sėkmingos operacijos”, - tvirtino A.Anušauskas.
Trys separatizmo židiniai
Pasak istoriko A.Anušausko, praeityje, ypač Lietuvai skelbiant nepriklausomybę 1990-aisiais, Maskva planavo nuo mūsų šalies atplėšti Klaipėdos, Vilniaus kraštus ir rusakalbį Sniečkaus miestą (dabartinį Visaginą). Teritorija, kurioje stovėjo Ignalinos AE ir „atomininkų miestas“, turėjo atitekti Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai, Baltarusijos SSR arba tapti „autonomine respublika“. „Sėkmingiausiai Kremliui pavyko apdoroti Pietryčių Lietuvos autonomininkus. Klaipėdoje ir Sniečkuje sekėsi prasčiau. Kurstydama separatistines nuotaikas Lietuvoje, Maskva tikėjosi įvilioti mūsų valdžią į spąstus”, - teigia A.Anušauskas. Panašiai sunarpliotą tinklą šiemet Rusijos režimas užmetė ant Gruzijos: atplėšė du jos regionus, o savo teritorinį vientisumą stojusią ginti šalį pavadino „agresore”.
„Misteris Ignalina“ keičia įvaizdį
Europos aplinkos agentūros 2005 m. duomenimis, Ignalinos AE šalininkų dažnai minima „branduolinių reaktorių nesiliaujanti statyti“ Suomija 23,2 proc. jai reikalingos pramoninės energijos pasigamina iš vėjo, vandens, saulės spindulių, buitinių atliekų, energetinių augalų. Norvegija, turinti milžiniškas naftos atsargas, - net 40,4 procentus. Į sovietų palikimą – Mažeikių naftos perdirbimo įmonę ir Ignalinos jėgainę – desperatiškai įsikibusi Lietuva panaudoja vos 8,8 proc. pačios gamtos siūlomų ir iš žmonių veiklos atsirandančių energijos šaltinių.
Dvi naująją „lietuvišką“ atominę elektrinę anksčiau pasisiūliusios statyti šalys – Lenkija ir Estija – jau svarsto apie nuosavas jėgaines, pajutusios, kad Visagino AE statybos „generalinė rangovė”, Vilniaus prekybininkų valdoma „Leo LT“ bendrovė, iš kairiųjų Vyriausybės gavusi leidimą įsigalėti Lietuvos energetikos rinkoje, visai neįsipareigojo aprūpinti Baltijos regioną pigia valdomos grandininės atomo branduolių dalijimosi reakcijos sukurta energija. Tiesa, šiokių tokių Lietuvos „atominės energetikos strategijos“ permainų įvyko. Nepriklausomybės akto signataras Aleksandras Abišala iš „misterio Ignalinos” patyliukais virto „misteriu Energetika“. Nuo šiol jo oficialios pareigos – derybininkas su Europos Sąjunga „dėl energetikos problemų“, o ne „dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo“, kaip anksčiau.
Paskutinio atominio pasispardymo jubiliejus
Pirmasis Ignalinos atominės elektrinės blokas pradėjo veikti 1983 m. gruodžio 31-ąją. Minint 25-ąjį jėgainės jubiliejų jos aistruoliams bus proga priminti Lietuvai, „kokio turto ji netenka”. „Šaukštai po pietų. Nereikia sekti pasakų, kad koks nors veikėjas galėjo plačia krūtine užstoti jėgainę. Fiziniam AE uždarymui gal ir buvo rengiamasi (apžiūrinėjamos vietos branduolinių atliekų kapinynams, bandyta skelbti konkursus naujai elektrinei statyti), bet svarbius energetinius projektus (pavyzdžiui, elektros jungtis su Lenkija ir Skandinavija) socialdemokratų valdžia sužlugdė. Nesukūrė ankstesnioji Vyriausybė ir palankesnių sąlygų atsinaujinantiems energijos šaltiniams plačiau panaudoti. Dabar ne laikas ilgesingiems prisiminimams apie atominės elektrinės „komjaunuolišką statybą“. Šiandien svarbiausiai priprasti gyventi be sovietinių branduolinių reaktorių”, - tvirtina visas Lietuvos „jėgos struktūras“ prižiūrinčio parlamentinio komiteto vadovas A.Anušauskas.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
