Vilniuje, šalia šv. arkangelo Rapolo bažnyčios įrengtame skvere, atidengtas ir pašventintas paminklas Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui.
Gausiai lyg į atlaidus paminklo atidengimo iškilmėse susirinkusių žmonių mylėtą ir tebemylimą dvasininką nuo šiol primins apie tris tonas sveriantis granitinis lauko riedulys, inkrustuotas metalo žolynais, ir atminimo lenta su K. Vasiliausko gyvenimo ir darbo šv. Rapolo bažnyčioje1975-1989 metais datomis.
Paminklo atidengimo iškilmes pagerbusi Seimo Pirmininkė Irena Degutienė vylėsi, kad Monsinjoras bus mylimas tol, kol mes čia gyvensim. "Tai žmogus, su kuriuo visada buvo gera - kada buvo sunku, kada buvo linksma, tai buvo žmogus, kuris visada suprato, kuris niekada nebuvo piktas. Žmogus, kuris visada girdėjo, norėjo girdėti kitą ir padėti savo patarimais, savo mintim ir savo išmintim. (...) Mums šiandien itin stinga to artumo, žmogiškos bendrystės, pajutimo, gero žodžio, kurio nestigo šviesaus atminimo Monsinjoras K. Vasiliauskas", - sakė I. Degutienė.
Monsinjoro K. Vasiliausko paramos fondo pirmininkas poetas Justinas Marcinkevičius pažymėjo: "Išpildome paskutinį Monsinjoro žodį, nedrąsiai pareikštą norą ir valią paskutiniame interviu, kaip jis norėtų įsivaizduoti savo gyvenimo kapą - jis norėjo matyti prie savo kapo paprastą laukų riedulį, akmenį. Šį norą įvykdom, deja, praėjus beveik dešimtmečiui nuo Monsinjoro mirties, galbūt ne toje vietoje, kur jis galvojo...
Tačiau akmuo yra, tas akmuo, apie kurį tada Monsinjoras išsitarė: akmuo - sunkus ir pilkas mano gyvenimas... Manau, kad pati didžioji Monsinjoro valia, noras, tikėjimas, kvietimas prie didžiųjų, kaip jis sakydavo, dvasios vertybių - štai čia yra vietos gyvenimui mūsų, darbams, mūsų pastangoms ir įkvėpimui. Mes dar turime padaryti tiek daug, kad ir meilė, ir broliškumas, ir ištikimybė, ir visos kitos didžiosios vertybės, kurias taip gerbė, kurių laikėsi, skleidė pats Monsinjoras, - reikia susitelkti prie šitų vertybių, norint įgyvendinti paskutinę Monsinjoro valią", - kalbėjo J. Marcinkevičius, prie paminklinio akmens taręs netekties ir meilės žodžius iš savo "Meilės elegijų" ciklo.
Monsinjoro atminimo akmenį sukūrė skulptorius Jonas Gencevičius, skverą vienoje iš judriausių sostinės vietų netoli Žaliojo tilto suprojektavo architektas Tauras Budzys.
Monsinjoras K. Vasiliauskas (1922-2001), politinis kalinys ir tremtinys, ilgametis Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios emeritas, Vilniaus miesto garbės pilietis, šv. Rapolo bažnyčioje vikaru adjutoriumi dirbo nuo 1975 iki 1989 metų, gyveno kukliame kambarėlyje šios bažnyčios palėpėje.
Paminklas Monsinjorui, pasak iniciatorių, pastatytas išimtinai privačiomis žmonių ir įmonių lėšoms. Pasak idėjos autorės Ramunės Sakalauskaitės, projektas valstybei nekainavo nė lito, bet iš žmonių aukų tikimasi surinkti dar trūkstamus 5 tūkst. litų atsiskaityti su paminklo autoriumi.
Monsinjoro K. Vasiliausko labdaros fondas kreipėsi į Vilniaus savivaldybę, kad skveras prie šv. arkangelo Rapolo bažnyčios ir viena iš sostinės gatvių būtų pavadinta Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko vardu.
