Aukštaičių rašytojo, Žemaitės premijos laureato Ričardo Kalyčio laiškas redakcijai aktualia visai Lietuvai tema.
Jau senokai keliamas klausimas apie materialų okupacijos atlyginimą. Sakykite ar tai įmanoma? Sugriauta sėkmingai egzistuojanti valstybė. Maža to, ji buvo kerštingai sunaikinta. Susodintas į kalėjimus, ištremtas badui, sušaudytas valstybės elitas.
Sunaikinti rašytojai, mokslininkai, muzikai, ištremti geriausi ūkininkai, verslininkai, mokytojai, šimtai tūkstančių nekaltų žmonių, sušaudyta visa jaunimo karta, o mes kalbame apie žalos atlyginimą...Vien vaikų buvo ištremta virš 30 tūkstančių, vyrai buvo atskiriami nuo moterų... Ar tai ne genocidas? Ar galima tai įvertinti pinigais? Gal reikia surasti kitokią šio proceso definiciją? Gal tai reparacija? Viena aišku, pirmučiausia turėtume sulaukti atsiprašymo, tiktai po to galėtume tartis dėl simbolinio (niekada jis nebus realus) atsilyginimo. Manote, kad Europa mums padės? Ne, kol dujos vamzdžiu iš Rusijos teka, tokios vilties neturėkime. Gal tada, kai dujos pasibaigs?.. Dar ir Europai, ne tiktai Rusijai dera gerokai keistis.
Aš papasakosiu vieną epizodą, girdėtą iš senų žmonių. Tai buvo prieš karą viename turguje. Prekybininkas, tikriausiai, žydas, supirkinėjo kiaušinius. Jau turėjo pripirkęs pilną ilgą geldą. Tada įgėręs dvarininkėlis, parodydamas savo šaunumą, pasikėlęs skvernus perėjo su čebatais išilgai geldos, o perėjęs išmetė šimtą litų. Atseit atsilygino. Jo supratimu, turtingas pajėgus šitaip juokauti. Bet ar atsilygino? O kur žmogaus pažeminimas? O čia ne kiaušiniai, čia sunaikinta nekalta, klestinti valstybė ir jos gyventojai.
Sakykite, o jei Rusijos ponas pajuokaus, išmes milijoną kitą ir pasakys: prašėt - atsilyginom, mes turtingi, galime retkarčiais ir pajuokauti. Kol kas už mūsų kraują ir kančias jos vadovas „nustipusio asilo ausis“ težada. Taigi reikalauti - pavojinga! Reikia nuolat priminti skriaudas, bet ar verta reikalauti atlyginti tai, kas neatlyginama? Tiktai tada, jei Rusija pasikeistų ir pati pradėtų kalbas apie atsilyginimą, galima atsiliepti, priimti.
Prisiminkime, ką kalbėjo Rusijos prezidentas apie Pabaltijo valstybes tada per ištaigingą „pobiedos“ šešiasdešimtmetį. Sakė, jog tos valstybėlės - tai sudilę grašiai ( „razmenaja moneta“), nevertos rimtesnės kalbos. Kaip parodė pastarieji rinkimai, mums palankios Rusijos laukti beviltiška. Tai gal vis tik per teismus? O kur rasti tokius teismus ir tų teismų vykdytojus?
Prisiminkime teismų praktiką: kai nužudomas žmogus, tai žmogžudžiui priteisiamas kalėjimas, o artimiesiems atlyginimas už aukos laidojimą. Toks teismas ir prisiteistas atlyginimas Lietuvai būtų panašus į jos laidojimo pinigus. Išdidūs šio atlyginimo nepriima. Būkime ir mes išdidūs! Juolab kad žudikas net nepatrauktas atsakomybėn.
Viena ko galime drąsiai reikalauti, tai atlyginimo už tremtinių ir kalinių vergystės darbą šachtose, miškuose, statybose, kai dirbome be atlyginimo šaltyje, skurde ir alkyje. Ir tas laikas jau baigiasi - nukentėję baigia išeiti, o mūsų valstybė tebėra susigūžusi ir nedrąsi. Civilizuota Vokietija be teismų tą jau padarė. Išdidi Rusija ir šito nedarys, ji nesiruošia būti civilizuota. Tačiau dera jos padarytas skriaudas nuolatos jai priminti. Tegu ji morališkai bręsta!
Nesakykite, kad mūsų reikalavimai beviltiški, mes turime didelį ginklą - tai okupacijos atmintį, tiktai mokėkime tuo ginklu pasinaudoti. Ryškiausioje sostinės vietoje pastatykime okupacijos muziejų ir visas atvykusias pasaulio delegacijas, valstybių vadovus, ryškiausias asmenybes pirmučiausia vedžiokime į jį, vedžiokime ir savo vaikus. Parodykime, kokie mes iš Rusijos imperijos išėjome, ką per Nepriklausomybės metus pasiekėme, ir ką per okupacijas praradome. Gal ekspozicijos pabaigoje nepakenktų ir eksponuojamos mums kaip atlyginimas siūlomos nustipusio asilo ausys... Tai Svarbiausias Pastatas, kurį mes privalome pastatyti.
Aš kaltinu visas buvusias vyriausybes, partijas, prezidentus, kad iki šiol jie nepasinaudojo tuo galingu ginklu. Ar pasinaudos...?
