„Mano vyras labai įskaudino mane savo neištikimybe, o dabar prašo atleidimo, nori išsaugoti šeimą. Ir aš noriu, bet negaliu jam taip paprastai imti ir atleisti“, – guodžiasi Vlada iš Šiaulių r.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Labai gerai, kad jūs, gerbiama Vlada, visgi norite atleisti, nors dar negalite to padaryti. Neįmanoma atleisti greitai ir paprastai, jei skriauda didelė ir gili, o santuokinės neištikimybės atveju taip ir būna, ypač jei išduoda mylimas žmogus. Be atleidimo nėra meilės, be jo neįmanoma atgaivinti nuoširdžių santykių. Atleidimas apvalo atleidusiojo širdį, tad gebėjimas atleisti yra pirmoji psichinės bei fizinės sveikatos sąlyga. Tačiau žmonės labai skiriasi gebėjimu atleisti.
Menantis pikta yra tarsi lėtinio apsinuodijimo būsenoje, o patologinis pagiežingumas dažnai gali būti psichinės ligos simptomas. Atlaidūs žmonės, priešingai, yra geros sveikatos, mėgstami aplinkinių ir geba draugauti bei mylėti. Tai savotiškas talentas, tačiau jį galima ir išsiugdyti. Juk joks kitas valingas sielos judesys nėra tiek svarbus mūsų santuokiniam gyvenimui ir santykiams su kitais žmonėmis. Sakau „valingas“, nes atleidimas – ne Dievo duotas įkvėpimas, o pirmiausia geros valios aktas.
Ar galima atleisti pro sukąstus dantis? Gili nuoskauda neužsimiršta. Atleidimas nėra užmiršimas, ir laikas gydo žaizdas tik tada, ne gromuliuojame nuoskaudas, o lėtai artėjame prie atleidimo.
Pirmasis žingsnis atleidžiant – apsispręsti padaryti tai anksčiau ar vėliau, net ir tada, jei jums yra išsprūdęs grasinimas „Niekad gyvenime tau neatleisiu!“, ir jūs manote, kad nepajėgsite to padaryti. Sudėtinga apsispręsti greitai, ypač jei esate įskaudinti iki širdies gelmių. Čia kiša koją ir skaudžiai išgyvenamas silpnumas: pagieža ir apmaudas atrodo stipresni, jaučiatės jų valdžioje. Šiame etape svarbu valingai žengti pirmą žingsnį atleidimo link. Jei lauksite, kol tai įvyks savaime, pralaukti galite visą gyvenimą.
Taigi atsukote savo nuoskaudai nugarą ir nusprendėte eiti atleidimo link. Turite vis pasitikrinti, ar vis dar einate teisinga kryptimi. Ar skaudžių prisiminimų gromuliavimas neišvedė jūsų iš kelio? Čia smarkiai pagelbėti gali laki vaizduotė. Atleidimo kelią lengviau nueiti pirmiausia vaizduotėje.
Įsivaizduokite, kad neištikimasis skriaudikas (pavadinkime jį Petru) stovi priešais jus. Jei net vaizduotėje nenorite jo matyti, lai jis stovi už durų, bet jus girdi. Ištarkite jam: „Tikiuosi, kad kada nors galėsiu tau atleisti.“ Jei jaučiate, kad tai bus labai negreit, kol kas ir sustokite.
Jei viskas gerai, kitąkart, užmerkusi akis ir įsivaizduodama savo vyrą, mėginkite eiti toliau, mintyse pasakydama jam: „Petrai, aš noriu tau atleisti.“ Jei nesate tuo įsitikinusi, pakartokite frazę dar kartą.
Dabar įsivaizduokite save ir jį, stovinčius vienas priešais kitą, žiūrinčius vienas kitam į akis. Mintyse ištarkite: „Petrai, aš tau atleisiu.“ Pakartokite ir įsitikinkite, kad tai nuoširdu. Jei taip ir yra, kitąkart eikite dar toliau. Įsivaizduokite, kad Petras jūsų klausia „Kada tu man atleisi?“ Galite arba apsimesti jo negirdinti, arba pamėginti atsakyti. Jei galite atsakyti „dabar“, taip ir padarykite. Mintyse aiškiai ištarkite: „Petrai, aš tau atleidžiu.“ Jei pajusite, kad jums tarsi akmuo nuo širdies nusirito, galite mėginti tokį pokalbį užmegzti jau ir tikrovėje. Tačiau jei vis dar jaučiate kartėlį ir pyktį, neskubėkite. Svarbiausia – tai, kad jau atsukote nugarą nuoskaudai ir pajudėjote atleidimo link. O vaizduotė padės pasitikrinti, ar artėjate prie tikslo ir ar greitai tai darote.
