Ir pagaliau, regis, iš to laimėjo visi – ir medikai, ir pacientai. Ištaškytą medikų kolektyvą A. Šakickienė jau baigia susigrąžinti, o ligoninėje tvyrojusi įtampa ir įtarumas, panašu, taip pat jau atslūgo.
Vadovaujant ligoninei teko daug išmokti
A. Šakickienė sako, kad nors jos vadovavimo ligoninei pradžia ir nebuvo labai lengva, kolektyvas buvo gana įtarus ir susiskaldęs, darbuotojai į naują vadovę žiūrėjo kiek įtariai, tačiau dabar viskas palaipsniui eina tik geryn.
„Ligoninėje darbuotojai mane priėmė ramiai, gal kiek atsargiai, bet pakako mėnesio ir, manau, kad nusistovėjo tarpusavio supratimas“, – sako pašnekovė.
Tiesa, ji priduria, kad savo pirmtakės darbo metodikomis ir peripetijomis labai nesidomėjo, o stengėsi dirbti taip, kaip ir ankstesniuose savo darbuose – kur vadovavimo pagrindas yra klausymasis ir bendros kalbos su darbuotojais radimas.
„Sužinojau daug naujų, tik medicinos sričiai būdingų dalykų. Darbuotojai tikrai kantriai ir išsamiai man viską paaiškindavo, mokė mane. O aš su jais dalinausi savo patirtimi tose srityse, kuriose aš jos daugiau turėjau. Daug diskutavome. Tiesą sakant, kaip vaikas džiaugiausi kiekvienu pažinimu“, – sako A. Šakickienė.
Prieš tai ji dirbo srityje, neturinčioje nieko bendro su medicina – Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, tačiau tokia darbo patirtis, kaip ji sako, jai pravertė atėjus ir į ligoninę: „Viešasis sektorius ir yra viešasis sektorius – vadovo pareigos jame yra apimančios labai panašias procedūras ir reikalavimus, tad tereikėjo žinias papildyti specifiniais dalykais būtent medicinos sistemai.
Iš viešojo sektoriaus aš perėjau į viešąjį, todėl teisinė aplinka, reikalavimai ir daug procedūrų man yra įprasti. Nuo 25 metų amžiaus buvau mažo skyriaus vadovė ir vadovavimo mastai bei atsakomybė su laiku augo (inicijavau ir vadovavau daugybei įvairių projektų, kurių biudžetai siekė nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų eurų vertės) ir nuolatos mokiausi, studijavau, todėl pirmą – veterinarijos gydytojos specialybę – iškeičiau į konsultavimo vadybą, taip pat baigiau finansų, ekonomikos ir vadybos išlyginamąsias studijas.
Medicina visada buvo mano mėgstama sritis ir labai skausmingai su ja atsisveikinau, bet nenustojau domėtis kaip smalsus žmogus, pilietis, kuriam aktuali sveikatos reforma ir teikiamos paslaugos. Artimųjų rate turiu medikų ir mama ilgus metus dirbo vaistų gamybos srityje biochemike, gamino vaistus, atlikinėjo bandymus.“
Finansinės problemos kolektyvą išmokė taupumo, pokyčiai – nepasitikėjimo
Vos atėjusi dirbti A. Šakickienė sako pirmiausia pamačiusi, kad ligoninės kolektyvas yra nepaprastai taupus. Ir nors taupumas – gera savybė, vis dėlto čia jau panašu, kad ji ne iš gero gyvenimo į kolektyvo kasdienybę įsiėdusi.
„Aš atradau kolegose puikių savybių. Pirmiausia – smulkmeniškas rūpestis įstaiga: kad tik viskas veiktų, naudoti viską taupiai, kad tik nepritrūktų ir, jeigu galima, dar tris kartus sutaisyti jau tikrai susidėvėjusį daiktą ir t.t.“, – pasakoja ligoninės direktorė.
Ji priduria, kad šios įstaigos kolektyvas labai savarankiškas, daugelį problemų išsisprendžia savo atsakomybių ribose, o jei ir ateina pas vadovus, tai jau su savo idėjomis ir siūlymais, kaip situaciją pagerinti.
Vis dėlto akivaizdu, kad per mažiau nei metus ligoninei vadovaujant netinkamam žmogui, kokia, panašu, buvo ankstesnioji ligoninės vadovė, paskirta į šias pareigas prieš A. Šakickienę, galima padaryti labai daug žalos. Be viešų skandalų, medikų žeminimo ir mobingo, masinio medikų atleidinėjimo ir net patyčių anuomet būta ir daugiau problemų, kurios vis dar keliauja iš paskos ir kurias vis dar reikia spręsti naujai ligoninės vadovei A. Šakickienei.
A. Šakickienė sako, kad pradėjusi dirbti Kėdainių ligoninėje pirmiausia pamatė, kad čia yra labai didelių problemų su vidine ir išorine komunikacija. Taip pat akivaizdu, kad kolektyvas yra praradęs viltį ir pasitikėjimą, kad kažkas bus geriau – o taip yra dėl ligoninę purčiusių vidinių pokyčių bei reformų, vykstančių visos šalies mastu.
Taip pat A. Šakickienė sako, kad lig šiol darbuotojai nebūdavo įtraukiami į strateginius planus, tad, be abejonės, ir tai jiems taip pat atsiliepdavo ir sukeldavo netikrumo jausmą.
Tad klausimas, ar dabar, po audringų pastarųjų metų, darbuotojams lengviau?
„Ar jiems palengvėjo? Reikėtų paklausti darbuotojų. Vadovas turi vienyti komandą bendram darbui, kartu siekti tikslų, jungti, o neskaldyti. Jeigu atsiranda sunkumų dėl darbo organizavimo, veiklų vykdymo ar darbo drausmės – spręsti reikia dalykiškai, profesionaliai“, – sako A. Šakickienė.
Ištaškytą kolektyvą teko surinkti atgal
Nors buvusioji ligoninės vadovė Edita Vaškevičienė visomis išgalėmis anuomet mėgino aiškinti, kad ligoninėje jokių ypatingų atleidimų nevyksta ir net su žiniasklaidos priežiūros institucijų pagalba bandė užčiaupti spaudą, pranešusią apie tai, kiek iš tiesų medikų ji atleido iš darbo arba galimai tiesiog išėdė lauk, dabar tikrųjų skaičių niekas nebeslepia. O jie, pasirodo, yra dar baisesni, nei manyta iki šiol.
E. Vaškevičienė Kėdainių ligoninei vadovauti ėmė 2022 metų pradžioje, o iš darbo pasitraukė 2023 metų birželį. Per kiek daugiau nei metus, kai ji vadovavo Kėdainių ligoninei, ši įstaiga neteko… 112 darbuotojų.
Tada, kai visa Lietuva skundėsi (ir skundžiasi iki šiol), kad masiškai trūksta slaugytojų, Kėdainių ligoninė atleido net 32 slaugytojas. Atleisti buvo ir 47 gydytojai, 9 administracijos darbuotojai, 24 kito personalo darbuotojai.
Tiesa, buvo priimta ir naujų žmonių – 21 gydytojas, 5 slaugytojos…
Iš tiesų tik iš darbo išėjus E. Vaškevičienei, Kėdainių ligoninėje buvo priimta daugiau darbuotojų, negu atleista. Po jonavietės išėjimo iš darbo laikinai ligoninei vadovavusi Ramunė Kabošienė, o vėliau iš jos vairą perėmusi A. Šakickienė į darbą priėmė 41 gydytoją, 19 slaugytojų, 28 kito personalo narius.
16 gydytojų ir 12 slaugytojų sutiko pasididinti darbo krūvį Kėdainių ligoninėje, susimažindami darbo krūvius kitose gydymo įstaigose.
„Administracijoje personalo pirmai pradžiai tikrai pakako, bet greitai pasipildėme komunikacijos specialistu – 0,25 etato, viešųjų pirkimų specialistu – 0,5 etato, ekonomistu.
Daugiausia dėmesio skyrėme gydytojų, slaugytojų paieškai ir įdarbinimui. Su esamais gydytojais pakalbėjome ir kai kurie skyrė daugiau savo darbo laiko Kėdainių ligoninei ir tokiu būdu sprendėme trūkumą, prikalbinome naujų kolegų ir vis dar ieškome, ypač tų specialistų, kurių konsultacijų pacientai laukia daugiau nei 30 dienų.
Įsitraukėme į pameistrystės projektą (praktinis darbas ligoninėje mokymosi metu) su Užimtumo tarnyba, tad ligoninė įsidarbina būrį buvusių mokinių slaugytojų padėjėjais. Be to, praktikai mielai priimame medicinos studentus: būsimus gydytojus ir slaugytojus. Darbuotojų paieška yra vienas iš reikšmingiausių kasdienių veiklų“, – pasakoja A. Šakickienė.
Ar pavyks pagaliau suremontuoti Skubios pagalbos-priėmimo skyrių?
Kad Kėdainių ligoninės Skubios pagalbos-priėmimo skyrius seniai neatitinka jokių standartų, kalbama metų metus. Visais būdais bandyta išsimušti finansavimą jo remontui, tačiau centrinė valdžia jau ne vienerius metus yra abejinga regionų ligoninėms. Vis dėlto net ir dabar rankų Kėdainių ligoninė nuleisti neketina ir vėl bandys gauti finansavimą skyriaus rekonstrukcijai.
„Patys rengiame modernizavimo paraišką Priėmimo-skubios pagalbos ir Reanimacijos skyrių kapitaliniams remontams. Vykdome einamuosius remontus iš ligoninės lėšų. Šiuo metu remontuojame Psichiatrijos skyrių (planuojame atidaryti 2024 m.), Vaikų ligų skyrių suremontavome ir iškėlėme, o jų vietoje jau suplanuotas naujų papildomų operacinių įrengimas ir t.t.“, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad ligoninė taip pat pateikė finansavimo poreikį gauti ES paramą dėl diagnostinės įrangos atnaujinimo.
Be to, ligoninė nuo spalio 1 dienos padidino darbo užmokestį, atnaujino ligoninės įstatus, struktūrą, pareigybių sąrašą. Taip pat galiausiai paskelbė konkursus skyrių vedėjų pareigoms, mat daugelis jų dirba kaip laikinai einantys šias pareigas.
„Apibendrindama galiu pasakyti, kad ir kokie ligoninės planai būtų įgyvendinami, visų jų tikslas yra teikti kokybiškas paslaugas pacientams, pagarbiai, mandagiai juos aptarnauti, o tai priklauso, ar tinkamą aplinką sukursime, ar turėsime geriausią diagnostinę įrangą ir kitas gydymo priemones ir ar dirbs profesionalūs, darbo aplinka, kultūra ir atlygiu patenkinti darbuotojai“, – sako A. Šakickienė.
O kaip gi kiti dalykai, kurių nei pati ligoninė, nei savivaldybė suvaldyti negali? Jau seniai akivaizdu, kad Sveikatos apsaugos ministerijos numetami reikalavimai ir pokyčiai neretai tampa dideliu galvos skausmu ne tik pačioms ligoninėms, medikams, bet ir pacientams.
„Pirmiausia norisi, kad darant pokyčius būtų praktiškai modeliuojama, kokio rezultato tikimės ir kaip (kokiais būdais, metodais) jį norime pasiekti. Reikia žinoti ne vieną, o bent 5 žingsnius į priekį. Kitas labai svarbus aspektas – užbaigti pokytį (reformą) iki galo, nes dar blogiau yra ant vieno nebaigto pokyčio dėti kitą, griauti, pradėti nuo pradžių ir t.t.
Kiekviena įstaiga ieškoti sprendimų ir spręsti problemas pirmiausia turi savo kompetencijų ribose pati, o jeigu problemos sisteminės, reikalauja nacionalinio įsitraukimo – visada galima teikti argumentuotus siūlymus, aiškintis, įsitraukti į atviras diskusijas.
Kokių problemų ligoninė šiuo metu efektyviai negali išspręsti? Pastatų ir infrastruktūros natūralus susidėvėjimas ir atėjęs laikas iš esmės keisti šildymo, vandentiekio, kanalizavimo, ventiliavimo, sistemas. Tai reikalauja labai, labai didelių investicijų, tačiau ieškome galimybių ir kartu su savivaldybe rasime išeitis. Yra problemos, bet yra ir galimybės, tik reikia jų ieškoti“, – įsitikinusi A. Šakickienė.
Autorė: Eglė Kuktienė
