Per beveik dvidešimt posovietinės Rusijos egzistavimo metų Europos požiūris į ją patyrė nemažai esminių pokyčių. Šiuos pokyčius būtų galima pavadinti konceptualiais, jeigu jie nebūtų pasekmė priverstinio Europos šalių prisitaikymo prie netikėtų vingių to proceso, kurį praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio gale Leo Tindemansas, tuometinis Belgijos užsienio reikalų ministras, pavadino „didžiąja mutacija Europos rytuose“.
Iš pradžių Europa gaivelėjosi iš geopolitinio šoko, kurį sukėlė veržlus pirmiausia „socialistinės stovyklos“, o paskui ir Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Vėliau, dešimtame dešimtmetyje, ji vadavosi iš savo kone vaikiškų demokratijos triumfo Rusijoje iliuzijų. O jau dutūkstantaisiais metais Europa stojiškai pratinosi prie neoimperinių „nuo kelių atsistojusios Rusijos“ užgaidų. Vis dėlto visą tą laiką Europa nesiliovė aktyviai plėtoti ekonominio bendradarbiavimo su Maskva, pamažu susitaikydama su Rusijos realybe. Bet kuriuo atveju kadaise aktyvios „auklėjamosios priemonės“, kuriomis Europa tikėjosi paskatinti Rusiją laikytis demokratinių principų, paskutiniu metu buvo nustumtos į Rusijos ir Europos santykių kelkraštį.
Tam tikrą vaidmenį čia suvaidino europiečių viltys, kad liberalūs Dmitrijaus Medvedevo šūkiai bus įgyvendinami. Šiokio tokio pagrindo tokiems lūkesčiams buvo: prezidento Medvedevo elgsenos santykiuose su Europa ir Vakarais stilistika pradėjo viltingai skirtis nuo brutalių jo pirmtako išsišokimų.
Šioje situacijoje Europa vos ne su palengvėjimu susitaikė – nors ir Pietų Osetijos karo kaina – su Gruzijos vilčių įstoti į NATO žlugimu ir sąmoningu Ukrainos atsisakymu siekti narystės Šiaurės Atlanto aljanse. Iš esmės tai buvo nebylus Rusijos pretenzijų į teisę šeimininkauti posovietinėje erdvėje pripažinimas. Beje, Europa, amžinai užsiėmusi savo finansinėmis biurokratinėmis „eurostatybomis“, nuo pat pradžių šias problemas laikė savo užsienio politikos sąmonės periferijoje, palikdama jas Jungtinių Valstijų rūpesčiui ir ambicijoms.
Ir galiausiai toks požiūris į tai, kas vyksta žemyno rytinėje dalyje ir visų pirma Rusijoje, įvarė Europą į savo pačios pragmatizmo spąstus. Nors, sprendžiant iš visko, ji vargu ar tai aiškiai suvokia.
Išoriškai viskas atrodo beveik idiliškai. Rusijos ir Europos Sąjungos susitikimo gegužės mėnesį Rostove prie Dono išvakarėse Maskvos ir Briuselio suartėjimas įgavo naują dinamiką. Šiandien Europa jau rimtai mano, kad vizų režimo su Rusija panaikinimas yra galimas artimiausioje ateityje. Viena po kitos Europos šalys sveikina D. Medvedevo inicijuotą modernizacijos procesą ir reiškia norą aktyviai jame dalyvauti. Jas nelabai domina, ar kalbama vien tik apie ekonominę modernizaciją, ar apie visos Rusijos visuomenės bendrą civilizuojančią modernizaciją (įskaitant, žinoma, ir ekonominę). Ir taip yra dėl to, kad netgi modernizavimo Rusijoje apribojimas vien ekonominiais procesais pačiai Europai žada galimybę naudingai praplėsti savo dalyvavimą Rusijos ekonomikoje. O svarbiausia, leidžia Europai tenkintis santykių su Rusija pažangos iliuzija, nesigilinant į apsunkinantį vidinių šios šalies procesų, galinčių bet kuriuo momentu išsklaidyti šią iliuziją, studijavimą.
Problema vis dėlto ta, kad visuotinė korupcija ir juridinė savivalė, kurių egzistavimą Rusijoje vos ne kaip valstybę sudarantį veiksnį pripažįsta net prezidentas Medvedevas, a priori abejotinu laimėjimu paverčia net ekonominę modernizaciją. Ką jau kalbėti apie tai, kad šie du veiksniai užtikrina maksimalų komfortą Rusijos valdžiai, kuri dėl savo prigimties nepradės su jais kovoti.
Išsami šio, galima sakyti, fundamentalaus prieštaravimo iliustracija yra švedų koncerno IKEA, kurio vadovai, skirtingai negu daugumos kitų užsienio firmų, iš principo atsisako duoti kyšius Rusijos korumpuotiems valdininkams, donkichotiškumo istorija. Praėjusį kovą prezidentas Medvedevas priimdamas Švedijos ministrą pirmininką pasinaudojo proga ir pasiūlė Europos Sąjungai perimti IKEA kovos su kyšiais patirtį. Maskva pakvietė Briuselį Rusijos rinkoje veikiančioms Europos firmoms parengti tam tikrą „garbės kodeksą“, numatantį visišką šių įmonių atsisakymą pataikauti Rusijos kyšininkams.
Europos Sąjungos valdininkų reakcija į šį pasiūlymą buvo kaip visada be jokios vaizduotės ir grynai merkantilinė. Trumpai jos esmė tokia: jeigu Rusija susitars dėl tokio pat „garbės kodekso“ laikymosi su Amerikos ir Kinijos firmomis, tai mes sutinkame. O jeigu ne, tai kam mums rodyti principingumą, juk tuo nedelsiant pasinaudos mūsų konkurentai.
Tačiau niekas net nepagalvojo, kad egzotiškas Dmitrijaus Medvedevo pasiūlymas buvo iš esmės atviras pripažinimas, jog Rusijos vadovybė visiškai nesugeba susidoroti su korupcija arba nors ją sumažinti. O tai iš esmės reiškia, kad europiečiai galutinai atsisakė kritiško požiūrio į Rusijos vidaus politikos tikrovę ir ketina savo santykius su Rusija kurti priklausomai nuo grynai išorinio jos elgesio su Vakarais taikingumo. O tiksliau, priklausomai nuo Rusijos retorikos dėl būtinybės Rusiją integruoti į Europos erdvę.
Europa negali nesuprasti, kad valdžios prigimtis ir visuomeninių santykių pobūdis Rusijoje praktiškai nepasikeitė nuo sovietinio režimo laikų. Europiečiai, aišku, supranta ir tai, kad šiandieniai visuomeniniai procesai Rusijoje bet kuriuo momentu gali stipriai paaštrėti. Ir kad tokia įvykių raida greičiausiai pakeis Maskvos elgesį tarptautinėje arenoje, galima netgi saviizoliacija, į kurią ji, beje, tikrai galėjo nusiristi dar prieš pusantrų dvejus metus.
Vis dėlto Europa linkusi šią visai įmanomą perspektyvą verčiau išstumti už savo užsienio politikos sąmonės ribų, apsimesdama, kad ją visiškai tenkina Rusijos jai rodomas malonios išvaizdos fasadas. Tačiau ji už tai moka tvirtu pasąmoniniu nepasitikėjimu Maskva, kuris savo ruožtu paralyžiuoja ne biurokratinio, o realaus Europos ir Rusijos suartėjimo galimybę.
Borisas Tumanovas
