Žaliosios muziejaus salės duris atvers jubiliejinė, 100-osioms Vaclovo Rato – Rataiskio gimimo metinėms skirta paroda. Atidarymo metu pasirodys Kauno šokio teatras Aura.
VENCLOVAS RATAS – RATAISKIS (1910 – 1973) – DŽIAUGSMO DAILININKAS
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje
V. Putvinskio g. 55, Kaune
Gegužės 7 d., penktadienį, 16 val.
Paroda veiks: 2010 05 07 – 2010 06 13
***
PARODOS ANOTACIJA
Pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu Kauno meno mokykla išugdė nemažą būrį menininkų, kurių kūryba ligi šiol yra traktuojama kaip Lietuvos meno „aukso fondas". Nemažai tuometinių Kauno meno mokyklos auklėtinių karo bei sovietmečio suirutės metu mirė ar emigravo. Emigracijoje tęsė meno studijas, o kurdami meno kūrinius integravo lietuviškąją patirtį ir kitos šalies gyvenimo įspūdžius.
Vienas tokių emigrantų – Vaclovas Ratas – Rataiskis, dėl savo sunkiai ištariamos užsieniečiams pavardės, tapęs tiktai Ratu.
Vaclovas Ratas – dailininkas, grafikas, pedagogas – gimė 1910 m. vasario 25 d. Paseirės kaime, Seinų apskrityje (Dabar Lazdijų raj.) ir šiemet yra švenčiamas jo šimtmečio jubiliejus. Jo senelis, o vėliau tėvas ten turėjo gerai tuo metu žinomą vandens malūną. 1999 m. name, kuriame gimė dailininkas, buvo atidengta memorialinė lenta.
Vaclovas buvo pirmasis vaikas iš keturių. Jau dešimtmetis jis atsiskleidė kaip talentingas piešėjas. Baigęs Kauno gimnaziją, Kauno meno mokykloje studijavo grafiką. Jo mokytojas buvo A. Galdikas. Vėliau tobulinosi Italijoje. Priklausė 1933 m. susikūrusiai grupei „Forma", o taip pat buvo aktyvus arsininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Iš karto po Kauno meno mokyklos baigimo Vaclovas pradėjo dalyvauti parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. 1935 m. jis dalyvavo Lietuvos grafikos meno parodoje Košice, Čekoslovakijoje. Už Maironio baladės „Jūratė ir Kastytis" medžio raižinių iliustracijas Paryžiaus pasaulinėje parodoje „Menas ir technika moderniame gyvenime" 1937 m. V. Rataiskis buvo apdovanotas Garbės prizu – Prix d'Honeur. Tais pačiais metais jis dalyvavo tarptautinėje medžio raižinių ir litografijos parodoje Čikagoje.
1937 m. Vaclovas Rataiskis pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje (dabartiniame – Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje), vyr. muziejininku.
1944 m. su žmona Regina bei dukterimi Ramona pasitraukė į Vieną (Austrija), po karo – į Augsburgą (Vokietija), kur įsteigė privačią dailės mokyklą. Taip pat jis buvo pakviestas skaityti paskaitų Tarptautinėje meno akademijoje Miunchene. „Žiburių" savaitraščiui kūrė iliustracijas, buvo jo dailės skyriaus redaktoriumi. Tuo metu kai gyveno Vokietijoje Vaclovas dalyvavo tarptautinėje Grafikos ir knygos meno parodoje Belgijoje, o 1949 m. kartu su trimis kitais lietuvių menininkais Pauliu Augiu, Telesforu Valiu ir Viktoru Petravičiumi išleido knygą – 40 medžio raižinių ir pats vienas iliustravo Dvylika juodvarnių (The Twelve Ravens).
1949 m. Vaclovas su šeima emigravo į Australiją. Iš pradžių į Perth, 1954 m. – į Sidnėjų. Sidnėjuje padėjo organizuoti pirmąją Australijos grafikos meno parodą ir buvo vienas iš Sidnėjaus grafikų draugijos (Sydney Printmakers) kūrėjų. 1967 m. Propaguodamas lietuvių meną Australijoje, suredagavo albuminį leidinį Eleven Lithuanian Artists in Australia (Vienuolika lietuvių dailininkų Australijoje) su autorių darbų reprodukcijomis. 1970 m. iliustravo Agnės Lukšytės, taipogi Australijos imigrantės, novelių knygą Kalnų velnias (The Mountain Devil).
Nuo pat kūrybinio kelio pradžios Rataiskis didelį dėmesį kreipė grafikos estetikai. Aprašydamas Lietuvių dailės parodą 1944 m. Vilniuje, Juozas Keliuotis išskyrė Ratą kaip ieškantį savo kelio ir apibūdino: „Vaclovas Ratas – Rataiskis ornamentalus, bet jaučiąs grafikos esmę". Grafikos meno, formos, estetikos kokybės Vaclovas ieškojo įvairiausiose grafikos technikose. Rato grafikos stilių, motyvus įtakojo naujos aplinkybės ar gyvenama vieta, tačiau dekoratyvumas būdingas visai menininko kūrybai.
Po 1966 m. Vaclovui Ratui diagnozuotos leukemijos, menininkas išgyveno dar septynerius metus. Jam pačiam diagnozė nebuvo pranešta. Per tą laiką jis sukūrė pačius džiaugsmingiausius, spalvingiausius grafikos darbus. Jo spalvingose monotipijose vyrauja australiški motyvai – gamta, paukščiai, čiabuvių gyvenimo scenos.
Vaclovas Ratas mirė 1973 m. sausio 3 d. Sidnėjuje.
Sužinojusi tėčio ligos diagnozę Vaclovo Rato kūrybos išsaugojimu ir propagavimu ėmė rūpintis jo duktė Ramona. Ji atsisakė baleto trupės gastrolių ir 1967 m. surengė keletą sėkmingų tėčio personalinių parodų Niujorke, Čikagoje, Klyvlende, Los Andžele ir Vašingtone.
Dukters Ramonos dėka Vaclovo Rato parodos vyksta ir Lietuvoje. 1998 m. ji buvo surengta Vilniaus dailės muziejuje. Šiemetinė Rato paroda apima tris Lietuvos miestus. Startuoja ji Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kuris buvo viena pirmųjų Vaclovo Rataiskio darboviečių. Sekanti stotelė - muziejaus filialas Druskininkuose – Vytauto Kazimiero Jonyno galerija. Galiausiai - Vilniaus dailės muziejus.
Vaclovo Rato palikimas yra saugomas Australijoje, JAV (Čikagos, Vašingtono, Los Andželo), Vokietijos, Lietuvos muziejuose ir privačiose galerijose. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus turi 27 Vaclovo Rato – Rataiskio darbus, tarp kurių yra Vaclovo dukters Ramonos bei Čikagos galerijos dovanotų. Parodoje rodomas 21 muziejaus saugomas Rato darbas. Didžiąją ekspozicijos dalį sudaro Lietuvos dailės muziejaus turimi Vaclovo Rataiskio kūriniai. Jų net 37 ir 4 klišės bei „Dvylika juodvarnių" knyga. Taip pat retrospektyvą papildo dukters Ramonos atvežti 11 kūrinių parodai bei kolekcininkų įsigyti kūriniai.
Dokumentinę medžiagą paruošė Ramona Ratas. O taip pat XX a. 3-4 deš. Kauno meninio gyvenimo nuotraukų, knygų bei menininkų grupių atributų maloniai sutiko paskolinti Vaclovo Rato – Rataiskio bičiulio Antano Kučo šeima.
Kuratorė Kristina Civinskienė
