Ekspertai teigia, kad Darbo kodeksas yra griežtas ir nepalankus lanksčiai veiklai.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), pastebėjęs, kad nedarbo lygis Lietuvoje kyla, suskubo Vyriausybei pasiūlyti priemonių: atsisakyti išeitinių kompensacijų, išmokų ligos atveju ir neapibrėžti nei darbo, nei poilsio laiko, rašo „Respublika“.
Situacija prastėja pati
LLRI pateiktais darbo biržos duomenimis, ieškančių darbo žmonių šių metų spalį, palyginti su 2007 m. spalio mėnesiu, padaugėjo 33 proc., o sukuriamų darbo vietų sumažėjo 26 proc.
„Šie skaičiai sufleruoja, kad jau nuo kitų metų pradžios pranešimai apie iš įmonių atleidžiamus darbuotojus taps dažnesni, todėl norint užtikrinti dirbančių žmonių gerovę ir galimų bedarbių tolesnį sėkmingą įdarbinimą būtina imtis permainų“, - vakar spaudos konferencijoje teigė LLRI vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas.
Jo teigimu, sudėtingos atleidimo procedūros - įvairūs atleidimo apribojimai, ilgi perspėjimo terminai, didelės kompensacijos – stabdo darbo vietų kūrimą, o tai ypač juntama ekonominio sunkmečio sąlygomis, kai darbdavys yra neužtikrintas dėl ekonomikos ateities ir vengia ilgalaikių ar brangių įsipareigojimų.
Sąlygas prastins dirbtinai
G. Kadziausko nuomone, Lietuvos darbo kodeksas yra griežtas ir sudėtingas, todėl nepalankus lanksčiai veiklai. Todėl LLRI siūlo netaikyti atskirų Darbo kodekso nuostatų, kai dėl to susitariama individualia ar kolektyvine darbo sutartimi.
Pavyzdžiui, leisti individualiai susitarti dėl įvairių darbo laiko aspektų - dienos ir savaitės trukmės, viršvalandinio darbo, dėl atostogų ar atleidimo iš darbo sąlygų bei dėl apmokėjimo už nakties darbą ar darbą švenčių dienomis.
„Pagrindinė rinkos taisyklė skatinant kurti darbo vietas ir priimti naujus darbuotojus yra galimybė laisvai atleisti darbuotojus. Šiandien, kai negalima prognozuoti, kokie bus pardavimai, darbdaviai žiūri į artimesnę ateitį, todėl reikia sudaryti galimybes įdarbinti trumpesniam laikotarpiui ir supaprastinti atleidimo iš darbo procedūrą“, - pasakojo vyresnysis ekspertas.
Tai, pasak G. Kadziausko, pasiekiama sumažinant įspėjimo apie atleidimą terminą, supaprastinant ypač saugomų grupių - jaunų asmenų, asmenų, auginančių vaikus iki 14 metų, bei senyvo amžiaus žmonių - atleidimą iš darbo ir atsisakant dalies išeitinių išmokų.
„Pagrindinė darbuotojų apsauga kyla ne iš konkrečių Darbo kodekso nuostatų, o iš to, kiek mes turime naujai kuriamų darbo vietų. Šiandien matyti, kad reikia susimažinti poreikius nuo gerų darbo vietų iki darbo vietų apskritai“, - teigė G. Kadziauskas.
LLRI taip pat siūlo nemokėti išmokų už pirmąją ligos savaitę, argumentuodamas tuo, kad yra nesąžiningų žmonių, kurie apsimeta sergą, ir nesąžiningų medikų, kurie išduoda nedarbingumo lapelius net žmonėms nesergant. Tai, anot G. Kadziausko, priverstų žmones atsargiau rinktis, sirgti ar ne.
Paklaustas, kodėl ne sukčiaujantys, o rimtai sergantys žmonės taip pat būtų prilyginami sukčiams, G. Kadziauskas atsakė, kad ir dabar žmonės, dirbantys pagal autorines sutartis arba turintys verslo liudijimus, negauna jokių garantijų ir patys renkasi: sirgti ar ne.
Komentarai
Povilas Gylys
Vilniaus universiteto profesorius
Tai visiškas kapitalo interesų gynimas ir nesubalansuotas požiūris į situaciją bei galimus sprendimo būdus. Suprantama, kad lėtėjant ekonomikos augimui problemas reikia spręsti subalansuotai.
Manau, šiuo atveju Vyriausybė, profesinės bei verslo sąjungos turi ieškoti geriausio sprendimo. O jei visas teises atiduosime verslininkui ir darbuotoją paliksime beteisį, labai paaštrinsime tiek politinę, tiek socialinę padėtį. Kodėl viena pusė turi prisiimti visą naštą? Abi pusės turi kalbėti, kaip išeiti iš susiklosčiusios situacijos. Niekada gyvenime nebūna taip, kad reikėtų atsižvelgti tik į vieną pusę. Negalima spręsti problemų ignoruojant darbuotojus. Tokiu keliu galime nueiti iki laukinio kapitalizmo, o paskui - ir iki socialistinės revoliucijos.
Aldona Jašinskienė
Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė
Lietuvos laisvosios rinkos institutas nė kiek nestebina. Jie jau buvo pateikę pasiūlymą atsisakyti ir darbo sutarčių. Jų fantazijos ribų mes nesuprantame. Jei Lietuvoje būtų Danijos modelis ir darbuotojas, netekęs darbo, iš valstybės gautų socialinę apsaugą - beveik šimtaprocentinį darbo užmokestį, mes galėtume apie tai pagalvoti. Tačiau mūsų sistema juk yra absoliučiai kitokia. Esmė yra ne tik pinigai, bet ir psichologiniai dalykai. Kaip jaustis žmogui, kai jam žadama sumokėti atlyginimą, nors jo nemoka tris mėnesius, o paskui be išankstinio perspėjimo įteikia atleidimo lapelius? Ar galima paskui tikėti darbdaviu ir jo nuoširdumu? O valgyti iš ko? Pats dar ir pabadauti gali kokį mėnesį, bet ar gali nemaitinti vaiko?
Agnė Vaitasiūtė
