Kochi labiausiai stebino tai, jog milijoniniame indiškame didmiestyje, egzistuoja rami, absoliučiai kurortinė zona - Forto ir Mattancherry rūmų rajonai. Architektūriškai šią zoną miesto panoramoje išskiria autentiški portugalų, olandų, britų namai. Dauguma jų tapę jaukiais svečių namais arba kavinėmis.
Išlaikė autentiką
Stebina, jog svetimos kultūros pastatuose apsigyvenę indai, per šimtmečius jų beveik visiškai nepakeitė. Tik vienas kitas kičinis suvenyras (juos labai mėgsta indės moterys) ar asmeninės šeimos nuotraukos papildė autentiškus interjerus. Viskas palikta taip, kaip buvo - baldai, daiktai, paveikslai. Užėjus į kavinę atrodo, jog dar vakar čia, prie stalo, pietavo, gėrė arbatą, klausėsi radijo, skaitė knygas olandų šeima.
Viena labiausiai geidžiamų apsistojimo vietų Fort zonoje yra Vasco da Gamos namai, kuriuose gyveno ir mirė didysis portugalų keliautojas, vandens kelio iš Europos į Indiją atradėjas. Vienoje iš ekskursijų susipažinome su turistu, kuris pasididžiavo miegąs Vasco da Gamos lovoje, kurioje jūrininkas ir mirė.
Mes apsigyvenimui pasirinkome 200 metų senumo olandų name įkurtą viešbutį „Princess Inn“. Jo šeimininkas Subash mus maloniai nustebino žinojimu, kur yra Lietuva. „Jūs iš Lietuvos? Jūsų šalyje būna moteriškas vardas Lina? Negali būti...“ - kone iki ašarų džiaugėsi mūsų apsilankymu Subash. Netrukus paaiškėjo, jog už išskirtinį priėmimą ir specialią kainą turime būti dėkingos Linai iš Vilniaus, kuri lankėsi Kochi prieš metus ir, atrodo, pavergė Subash širdį.
Subash - 28-erių, krikščionis. Viešbutis - jo šeimos verslas, kurį vaikinas tvarko jau penkerius metus, tačiau ne itin juo žavisi. Subash studijuoja vizualinį dizainą koledže ir svajoja atidaryti savo dizaino firmą. Pabendravus su vietiniais dažnai susidaro įspūdis, jog pradėti savo verslą Indijoje labai paprasta. Kur kas sunkiau suvokti, kaip tokia gausybė smulkiųjų verslininkų išsilaiko.
Pėsčiomis nuo bažnyčios iki sinagogos
Kochi yra keletas labai svarbių kultūrinių, istorinių, religinių objektų, kuriuos būtina aplankyti. Tai pirmoji Indijoje 1503 m. pastatyta krikščioniška bažnyčia, dedikuota šv. Pranciškui, ir pirmoji sinagoga, pastatyta 1568 m. Šv. Pranciškaus bažnyčia yra šalia Vasco da Gamos namo Fort rajone, o sinagoga ir aplink ją esantis žydų rajonas Mattancherry rūmų rajone.
Atstumas tarp abiejų rajonų - apie 3 kilometrus. Todėl tik pradėjus eiti savo paslaugas įkyriai siūlo autorikšos. Jie siūlo parodyti visus lankytinus objektus, tačiau mes nusprendžiame atrasti juos pačios ir neskubėdamos apžiūrėti kiekvieną mus dominančią miesto kertelę, pajusti jo dvasią. Ir mums tai pavyko.
Žingsniuodamos daugmaž teisinga kryptimi užėjome į savotišką smulkiųjų amatininkų gatvelę. Natūralią, ne specialiai turistams sukurtą. Vienas prie kito prisiglaudusiuose atviruose pastatuose virė gyvenimas. Viename - juvelyras kaitino metalą ir su primityviais įrankiais taisė grandinėlę. Kitame - moteris su vyru minkė kažkokią tešlą ir kočiojo iš jos paplotėlius. Paruošti paplotėliai buvo tiesiog ant gatvės išdėlioti džiūti. Tai čia ir yra tų indų taip mėgstamų aliejuje verdamų čipsų ruošiniai, - toptelėjo. Matėme, kaip su kojinėmis mašinomis siuvami drabužiai, ir lyginami su tokiais senoviškais dideliais metaliniais lygintuvais.
Paskui akis užkliuvo už prieskonių parduotuvėlės. Jos šeimininkas pasikvietė vidun ir parodė, kaip prieskoniai ruošiami pardavimui. Didžiausioje patalpoje dirbo vyrai. Elektriniu malūnu jie malė didelius kiekius įvairių grūdų. Indijoje maistui plačiai vartojami ne tik kviečių, bet ir žirnių, ryžių miltai. Kitose, mažesnėse, patalpose dirbo moteriškės. Jos rūšiavo grūdus bei fasavo sumaltus miltus, prieskonius į pardavimui skirtus maišelius. Atsisveikindamos prisipirkome prieskonių. Čia, tiesiai iš gamintojo, jie kainavo nuo kelių iki keliasdešimt kartų pigiau nei miesto turguje.
Toliau žingsniuojant gatve mus už rankos pagriebė šalikelėje stovėjusi moteris ir pasiūlė išgerti arbūzo sulčių. Tiek to - atsigėrėme to keistoko gėrimo iš arbūzo, imbiero, cukraus, vandens. Gal ir skanus, tik labai jau saldus jis buvo ir, ko gero, su nefiltruotu vandeniu, bet jeigu jau tiek laiko skrandžiai nesustreikavo, tai gal nieko neatsitiks. Nieko neatsitiko.
Neatsispyrėme moteriškai pagundai užsukti ir į kvepalų parduotuvėlę. Indijoje nenaudojami kvepalai su spiritu, tik kvapnieji aliejai. Užtenka vieno mažyčio lašelio ant kūno, o aromatas juntamas iš tolo. Tad jeigu nežinai, ko nori, kvapo paieškoms tenka skirti daugiau laiko. Užtenka pauostyti porą kvapų ir galva apsvaigsta. Žinoma, jaunutė pardavėja to negali suprasti. Ji pademonstravo mums visą kvapų paletę. Didžioji jos dalis - saldūs gėlių aromatai - mums labiausiai nepatiko, o indės, pasak pardavėjos, gėlių aromatus vertina labiausiai. Na, štai ir dar vienas kultūrinis skirtumas.
Žydų kvartalo vilionės
Artėjant prie sinagogos žydų kvartale visai dienai gali įstrigti čia esančiuose įspūdinguose antikvariatuose, meno galerijose, knygynuose. Antikvariatuose akys išsiplečia ir kvapą užgniaužia medžio, akmens bei metalo dirbiniai, drožiniai - virtuoziškai išraižyti baldai, skulptūros, žvakidės ir kt. Didžiuliame knygyne - knygos ne tik hindi, bet ir anglų kalba. Indijos knygynuose daugiausiai literatūros apie dvasinius dalykus. Knygos apie jogą, meditaciją, ajurvedą, astrologiją, įvairių guru pamokymai, vedų interpretacijos ir analizės sudaro apie du trečdalius knygyno. Visa ši literatūra - anglų kalba. Tai suprantama, juk ji skirta atvykėliams.
Prieskonių gamybos įmonėje.
Šitaip klaidžiodamos po žydų kvartalą pasiekėme tikslą - žydų sinagogą. Deja, atėjome ne laiku. Sinagoga nedirbo. Jos darbo laikas - labai specifinis: nuo 10 iki 12 val. ryte ir nuo 15 iki 17 val. popiet. Nepajutome didelio entuziazmo dar porą valandų vaikštinėti aplink ir laukti, kol durys atsivers - tad pasukome atgal.
Patekome į savotišką meno gatvę, kurioje viena šalia kitos rikiavosi dailės galerijos. Pasaulinėje rinkoje Azijos šalių, taip pat ir Indijos, šiuolaikinis menas šiuo metu yra vienas labiausiai perkamų, tačiau šiose galerijose įdomesnių darbų - vos vienas kitas. Dominuoja realistinės tapybos kryptis, paveikslų siužetai perdėm literatūriški, atlikimo maniera saldi, neretai nuslystanti į kičą.
Nelegalūs dalykai restorane
Viena dažniausiai pasitaikančių temų indiškame mene - scenos iš dievų gyvenimo. Drambliagalvis dievas Ganešas pavaizduotas mišria tapybos ir koliažo technika.
Viena iš klasikinio indiško šokio rūšių kathakali atsirado būtent Keralos valstijoje. Panašiai kaip theyyam kathakali - tai mimika, kūno judesiais su būgnų ir tradicinių instrumentų pritarimu pasakojama istorija iš dievybių ir demonų gyvenimo. Kathakali atlikėjas taip pat nusigrimuoja veidą ryškiomis spalvomis, puošiasi įspūdingu kostiumu su didžiule karūna. Vėliau viešbučio šeimininkas Subash paaiškino, jog theyyam ir kathakali, nors ir atrodo panašūs, iš esmės skiriasi tuo, jog theyyam yra tikras religinis ritualas, o kathakalai - tik teatras.
Kathakali pasirodymas trunka daugiau kaip tris valandas ir yra suskirstytas į tris dalis. Pirmoji - pasiruošimas. Žiūrovai stebi, kaip atlikėjai grimuojasi. Antrosios dalies metu atlikėjai paaiškina, ką reiškia kiekviena spalva, kuriomis jie grimuojasi, taip pat mimikų, judesių simboliką. Ši dalis mums buvo pati įdomiausia. Taip pat buvo įdomu šou metu atpažinti vieną ar kitą pademonstruotą judesį, tačiau visas spektaklis mums pasirodė šiek tiek monotoniškas, o gal tiesiog jau buvome pavargusios ir nepajėgios priimti dar daugiau informacijos.
Bus daugiau.
Jurga PETRONYTĖ
