Mūsų kelionė nebuvo kulinarinė, tačiau nepapasakoti apie Indijos virtuvės savitumus būtų nuodėmė. Juolab kad keturias dienas gyvendamos kaimo sodyboje turėjome progos iš arti stebėti, kaip gaminamas maistas.
Skaityti pirmąją, antrąją, trečiąją, ketvirtąją dalį.
Gyvenome induistų šeimoje Kodagu regione, tad kiaulienos bei avienos patiekalų taip ir neparagavome, tačiau patyrėme, koks yra tradicinis vegetariškas Indijos kaimo gyventojų maistas.
Makaliūzė
Maniau, esu didelė indiškos virtuvės mėgėja, tačiau šeimininkės Savith gaminami patiekalai, išskyrus keletą, man ne itin patiko. Tiesą sakant, trečiąją viešnagės dieną į maistą nė žiūrėti nenorėjau. Pirmiausia todėl, kad visas tris dienas patiekalai buvo tie patys. Ir toli gražu ne tokie gardūs, kokie patiekiami indiškuose restoranuose.
Pagrindinis indų maistas, kurio vartojama itin daug, yra ryžiai. Visoje Pietvakarių Indijoje ryžiai labai dideli. Mūsų šeimininkė juos iš vakaro užmerkia į vandenį, o ryte verda dideliame puode ant krosnies. Taip ruošiami ryžiai yra sulipę. Ryžiai patiekiami su tirštos sriubos pavidalo daržovių arba daržovių, vaisių, žolių, lęšių troškiniu. Mes jį pavadinome makaliūze, nes iš galutinės išvaizdos ir skonio suvokti turinį vargiai įmanoma.
Ryžius ir tą makaliūzę indai dedasi į lėkštę, sumaišo ir valgo tik dešine ranka (kairioji naudojama higieniniams ritualams), užkąsdami indiška duona - krosnyje arba keptuvėje keptais paplotėliais. Mūsų nuostabai, kaimo sodyboje buvo ir vakarietiškų stalo įrankių. Tiesa, šeimininkai ne kiekvieną kartą prisimindavo juos paduoti.
Daržovės Indijoje - tokios pačios kaip Lietuvoje: bulvės, morkos, žiediniai kopūstai, burokėliai, pomidorai, ridikai, svogūnai, česnakai. Įdomu, kad neprisirpę mango vaisiai taip pat dedami į troškinius. Į patiekalus dedama daug prieskoninių žolių, įvairių mums nepažįstamų augalų, jų vaisių. Pastebėjome, kaip talentingai indai savo reikmėms sugeba panaudoti beveik viską, ką gamta duoda.
Pavyzdžiui, anakardžių riešutų lapeliai, esantys prie pat vaisiaus, yra prieskonis; kevalai naudojami aromaterapiniams aliejams, o pats riešutas - maistui.
Prieskonių mišiniai, o jų - devynios galybės - suteikia indiškiems patiekalams specifinio skonio ir skalsos. Mūsų šeimininkė į daržovių patiekalus, be kita ko, berdavo specifinio skonio juodų grūdelių, kurie neva gerina virškinimą. Tie grūdeliai man itin nepatiko, nes jų skonis - kaip svilėsių.
Žali pipirai - sau, raudoni - eksportui
Dar Indijoje manoma, jog geriausias virškinimo stimuliatorius yra žaliasis čili pipiras. Be jo neapsieina nė vienas patiekalas. Sakoma, kad net mažamečiai vaikai Indijoje per dieną suvalgo mažiausiai vieną žalią čili pipirą. Jo kiekis nulemia, kokio aštrumo bus patiekalas.
Įdomu, kad Indijoje auginami ir raudonieji čili pipirai, tačiau jie skirti tik eksportui, vietiniai jų nevalgo.
Taip pat tik eksportui auginama ir žalioji arbata bei kava. Vietiniai geria tik juodą arbatą su pienu. Tiesa, restoranų meniu kava egzistuoja, deja, tai yra tik skystas rudos spalvos gėrimėlis, kuris daromas į stiklinę vandens dedant pusę arbatinio šaukštelio tirpios kavos ir tris šaukštelius cukraus. Tiesiog pikta, kai žinai, jog čia pat auginama nuostabi aromatinga kava. Didžiai mūsų nuostabai, kaime šeimininkė Savith mus pavaišino tikra savo auginta kava.
Produktas, išskiriantis Pietvakarių Indijos virtuvę, yra kokoso riešutai. Jų čia dedama beveik į visus patiekalus. Prie patiekalų mažuose indeliuose patiekiama keletas specifinių priedų. Vienas - tai aštrios marinuotos daržovės, kitas - plaktuvu suplakta kokoso drožlių, žaliojo čili pipiro ir natūralaus jogurto tyrelė.
Traškučiai vietoje vaisių
Vienas iš specifinių ir mums keistų indiškos virtuvės bruožų - žalio maisto vengimas. Nors indai turi apsčiai daržovių, tačiau valgo jas tik troškintas.
Paprastai papjaustytų pomidorų, agurkų, morkų, svogūnų galima užsisakyti tik kai kuriuose restoranuose. Taip pat į kasdienės mitybos racioną itin retai įtraukiami ir vaisiai. Beje, vaisiai, palyginti su kitomis Indijos kainomis, gana brangūs ir, mūsų akimis, neprekinės išvaizdos, užtat puikaus skonio. Pavyzdžiui, bananai yra vos sprindžio dydžio, tačiau labai saldūs. Apelsinų skonis artimas saldžiam mandarinui, tačiau vaisiai atrodo apvytę, jų žievė - žalia su geltonomis dėmėmis.
Per keturias viešnagės vienkiemyje dienas tik vieną kartą ant stalo buvo žaliųjų vynuogių, užtat kone kiekvieną vakarą šeimininkė virdavo aliejuje spalvotus traškučius. Anksčiau, pamačiusi parduotuvėje jų ruošinius, maniau, kad tai makaronai. Įvairių rūšių aštrūs traškučiai, gaminami ne iš bulvių, o iš grūdų ar miltų, Indijoje labai populiarus užkandis. Nieko kito indai tarp trijų maitinimųsi per dieną neužkandžiauja. Užtat valgo labai didelėmis porcijomis.
Šeima, kurioje gyvenome, valgydavo atskirai ir tik po mūsų. Kitaip sakant, tai, kas liko. Mes dėl to jautėmės nejaukiai, bet kultūros skirtumus ir nepatogumus kelionėse tenka priimti tolerantiškai. Juolab kad maitinimasis - tai tik mažas mūsų viešnagės kaime epizodas. Ir toks menkas, palyginti, pavyzdžiui, su žiogų ir paukščių muzikos bei jonvabalių šviesų šou, kurį vienkiemyje stebėdavome kiekvieną naktį.
Žygiai su Rafiku
Pagrindinis mūsų apsistojimo Madikeri apylinkėse tikslas buvo aktyviai pailsėti gamtoje - pasivaikščioti po kalnus, pasižiūrėti, kaip atrodo kavos ir prieskonių plantacijos. Į šiuos žygius, kurių metu per dieną nueidavome apie 10-15 km, mus lydėjo gidas - 28-erių metų musulmonas Rafikas.
Rafikas gyvena Madikeri. Gidu jis dirba tik turistinio sezono metu - apie 3-4 mėnesius. Likusį metų laiką jis - draudimo agentas.
Rafiko teigimu, į vieną darbo vietą Indijoje pretenduoja apie 1000 žmonių. Ypač sunku įsidarbinti gerai mokamoje valstybinėje tarnyboje, kurioje suteikiamos ir socialinės garantijos. Nepaisant to, draudimo kompanija Madikeri - jau trečia ekonominį išsilavinimą koledže įgijusio jaunuolio darbovietė. Prieš tai jis dirbo banke Bangalore mieste, kitoje draudimo kompanijoje Madikeri, tad neatrodo, kad būtų labai prisirišęs prie gyvenamos ir darbo vietos.
Rafikas pasiguodė, jog didžiąją savo pajamų dalį sumoka už nuomojamą gyvenamą plotą. Pasirodo, esama specialių viešbučių, kuriuose nuomojami kambariai (su maitinimu ir skalbimo paslaugomis) tokiems samdomiems darbuotojams. Rafikas gyvena kambaryje su dar 5 vyrais.
Darbas su turistais jaunuoliui patinka labiau nei tarnyba draudimo kompanijoje. Mums Rafikas taip pat labai patiko.
Iš pradžių net stebėjomės, jog jis nėra plepus ir saldžiai įkyrus, kas būdinga daugumai Indijos vyrų; atkreipėme dėmesį, jog jis nesimeldžia pagal musulmonišką regulą. Žavėjomės, kaip jis puikiai jaučia mūsų nuotaikas ir fizines galimybes, kaip geba prisitaikyti ir žino, kada reikia sustoti pailsėti, kada atsigerti.
Jis tiesiog rodė kelią, vinguriuojantį per mišką, nuošalias gėlėse skendinčias sodybas, kavos, kardamono, juodųjų pipirų plantacijas ir Vakarinių Ghatų kalvas, atkreipdamas dėmesį į unikalius, keistus, įdomius, gražius gamtos reiškinius: vabzdžių lizdą medyje, kuris kaip grybas minta medžio syvais, kol jį sunaikina, augalą, kuris suskleidžia lapelius vos jį palietus, seną didžiulės gyvatės odą, paliktą krūmuose.
Mūsų grupelė, kurioje buvome penkiese (dvi lietuvės, olandė ir du austrai), lipdama gido padiktuotu gana greitu tempu, užkopė maždaug per 1,5 valandos. Nors diena buvo karšta ir giedra, Tadiyendamol viršūnėje paskendome debesų rūke.
Jurga Petronytė
