Kandidato religingumas ir priklausymas tam tikroms pažiūroms gali daryti įtaką ir balsavimą svarbiais šiuolaikinei visuomenei klausimais: abortų draudimo ir kontraceptikų vartojimo, marihuanos ar prostitucijos legalizavimo, o taip pat ir partnerystės įstatymo ar eutanazijos. Tą pripažino ir kai kurie kalbinti politikai.
Sekuliarumas Lietuvoje
Bene vieninteliai atvirai savo sekuliarias pažiūras Lietuvoje demonstruoja socialdemokratų atstovai. Ryškiausias ir visiems žinomas pavyzdys yra buvęs kandidatas į prezidentus ir Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Iš dabartinių politikų galima būtų išskirti Algirdą Sysą, Seimo nario priesaikos metu „Telaimina mane Dievas“ neištarė ir Aušrinė Marija Pavilionienė bei Juras Požėla.
Iš kalbintųjų partijų, vieninteliai Žaliųjų ir valstiečių partijos nariai pripažino, kad yra asmenų, kuriuos galima pavadinti humanistinės filosofijos atstovais. Prie netikinčiųjų paminėtas ir Liberalų partijos atstovas Simonas Gentvilas.
Religingiausia Lietuvoje galima būtų vadinti Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjungą. Katalikų bažnyčios atstovavimas šiame politiniame darinyje atsispindi ne tik pavadinime – šios partijos atstovai Seime nuosekliai vadovaujasi bažnytiniu mokymu. 2009-aisiais šios politinės jėgos atstovaujami valdininkai Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybėse paskelbė, kad jų tiesioginis vadovas bus Jėzus Kristus. Ne tik paskelbė, bet ir oficialiai priėmė intronizacijos – valdžios perdavimo dievui – aktą. Besiruošdama 2016-ųjų Seimo rinkimams politinė sąjunga savo emblemoje pavaizdavo žuvį – vieną žinomiausių krikščionybės simbolių.
Darbo partija: „katalikai, kaip ir visi Lietuvoje“
Darbo partijos rinkimų štabo vadovas Vytautas Gapšys teigė, kad jų partijoje apie asmeninį jos narių tikėjimą daug nešnekama, vadovaujamasi demokratija. Jis pripažino, kad pats yra „balsavęs taip, kad Bažnyčiai turbūt nelabai patiktų, tačiau yra balsavęs ir kur Bažnyčia labai pritaria“.
„Turbūt esame prancūziško tipo, kur labai gerai atskirta bažnyčia nuo politikos,“ – minėjo politikas.
Jis taip pat prisiminė daug diskusijų visuomenėje sukėlusį balsavimą Seime dėl pagalbinio apvaisinimo, kuomet „iš Bažnyčios pusės buvo labai užaštrintas klausimas“. „Ta pati Vilija Filipovičienė balsavo už liberalesnį variantą. Dangutė Mikutienė už labiau religinį, Bažnyčiai labiau priimtiną variantą. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad V. Filipovičienė yra nereliginga. Tuo klausimu ji turi savo nuomonę, kuri galbūt nesutampa su katalikų Bažnyčios pozicija,“ – teigė V. Gapšys.
„Nematau problemos, bet pasižiūrėkite visuotinį surašymą. Didžioji dalis surašo „katalikai“, tačiau kai paklausi, kada į Bažnyčią eina, tai – per Kalėdas ir Velykas,“ – į klausimą, ar rinkėjai turėtų žinoti politikos kandidatų religines pažiūras, atsakė V. Gapšys.
Politikas taip pat pridūrė, kad ir pats save priskirtų prie „tokių katalikų“. „Prisipažinsiu, jeigu manęs paklaustų, ar aš esu katalikas, tai aš sakyčiau, kad esu katalikas. Taip esu krikštytas, taip, santuokos sakramentas bažnyčioje priimtas. Bet jeigu paklaustų, kada bažnyčioje buvau, tai lygiai taip pat pradedi žiūrėti, kad buvau per didžiausias šventes,“ – teigė V. Gapšys.
Darbo partijos atstovą kiek nustebino kitų politikų tikėjimo išraiškos. „Nevardinsiu kolegų, tačiau kartais nustebina kaip jie ten sustoja per, tarkim, laidotuves ar komunijas priiminėti, ar per kažkurią šventę… Galbūt jie ir katalikai, galbūt aš nežinau jų natūralios būsenos, bet atrodo nenatūraliai kai kuriais atvejais,“ – pažymėjo V. Gapšys.
Valstiečių ir žaliųjų partija: humanizmo svarba, tačiau yra ir tarpinių variantų
Valstiečių ir žaliųjų partijos viešųjų ryšių atstovas Tomas Tomilinas teigia, kad vidinių diskusijų apie humanizmą partija turėjo daug ir pažymėjo, kad partijos ideologijos pagrindas buvo sukurtas iš esmės K. Griniaus, „kuris buvo žinomas humanistas ir antiklierikalinis veikėjas Lietuvoje“. Prie tokių, humanistines vertybes puoselėjančių žmonių partijoje jis priskirtų Stasį Jakeliūną, Martyną Norbūtą, Virginiją Vingrienę.
T. Tomilinas pripažino, kad žmogaus pažiūros yra svarbus niuansas, tačiau pažymėjo, kad yra ir tarpiniai variantai, kai politikas yra labai tikintis, tačiau pasisako už abortus. Informacijos apie politiko tikėjimą atskleidimas, anot jo, yra pačių rinkėjų ar viešosios informacijos surinkimo reikalas.
„Tai yra Demokratinio proceso dalis. Jeigu atsiras kokia nors iniciatyva, kuri tą dalyką padarys, tai ir gerai,“ – teigė partijos atstovas.
TS-LKD: „dauguma kažkuo tiki, vienas daugiau, kitas mažiau“
Konservatorių atstovas Dainius Kreivys apie „laisvamanius“ partijoje negalėjo pasakyti. „Turbūt dauguma žmonių kažkuo tiki, vienas daugiau, kitas mažiau,“ – teigė politikas.
D. Kreivys nemato reikalo akcentuoti politiko religingumą ar ateizmą, nes tai yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas.
„Vieni cituoja gydytojus, kiti cituoja vyskupus. Aš esu už demokratiją, visi turi teisę išsakyti savo nuomonę <…> Kiekviena visuomenės dalis renkasi pagal save,“ – minėjo politikas, pridūręs, kad „tikėjimas yra vidinis, asmeninis žmogaus dalykas“.
Lietuvos socialdemokratų partija: Seime yra labai daug fariziejų
2012-ais prisiekdamas Seime socialdemokratų partijos narys Algirdas Sysas buvo vienas iš kelių, nepasakiusių paskutinės ir neprivalomos priesaikos eilutės „Tepadeda man Dievas“.
„Mūsų būna trys, keturi. Kažką specialiai darytume, negalėčiau pasigirti. Čia yra mūsų politinė pozicija,“ – pasakojo A. Sysas.
Jis taip pat tikino, kad gerbia visų įsitikinimus, tačiau pripažino, kad Seime yra labai daug „fariziejų“. „Tai yra daugiau vaidyba, arba prisitaikymas prie dabartinės situacijos. Norima įtikti ar pasirodyti, kad yra geresni, nežinau,“ – teigė socialdemokratų atstovas.
„Vadinkit mane laisvamaniu. Aš per daug nepergyvenu, kaip mane vadina. <...> Nedariau kompromisų su sąžine, neveidmainiauju, ir komfortiškai jaučiuosi,“ – minėjo politikas paklaustas, kaip vertina ateizmo sąvoką, kuri dažnai yra visuomeninėje erdvėje pateikiama neigiamai.
Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis: „religinės nuostatos, jos tikrai daro, ar darys įtaką politiko sprendimams“
Paklaustas, ar galėtų įvardinti partijos narių, kurie pozicionuotų save kaip netikinčiuosius, liberalų rinkimų sąrašo lyderis Eugenijus Gentvilas, kaip ir kitų partijų atstovai, pripažino, kad partijos viduje apie tikėjimą nėra šnekama.
„Iš asmeninės patirties, galėčiau tik apie sūnų galėčiau pasakyti. Jis akivaizdžiai netikintis,“ – tikino E. Gentvilas.
Politikas sutiko, kad religiniai įsitikinimai turi įtakos politikų sprendimams. „Religinės nuostatos – pavyzdžiui, kandidato ar politiko – jos tikrai daro ar darys įtaką jo sprendimams. Įstatymų leidyboje ar net vykdomojoje valdžioje. Čia tikrai labai svarbus aspektas, tačiau aš manau, kad ne tik mes, bet ir kitos partijos to rimtai neanalizuoja,“ – pasakojo liberalų atstovas.
Seimo narių tikėjimas, anot politiko, kai kuriais atvejais labai aiškiai atskleidžia jo asmenines religines nuostatas bei daro įtaką balsavimui: „Svarstant pagalbinio apvaisinimo įstatymą Povilas Urbšys perskaitė arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus laišką, kuriame buvo teigiama, kad tie, kurie balsuoja kitaip, negu sako katalikų bažnyčios mokymas, gali būti ekskomunikuoti.“
Tvarka ir teisingumas: „tą tikėjimą kiekvienas prisitaiko, kaip jam yra patogiau ar geriau“
Tvarka ir Teisingumas partijos štabo vadovas Remigijus Žemaitaitis pajuokavo, kad tie, kurie „dažniausiai eina į Bažnyčią, tie ir yra nereligingi, nes yra velnių prisiėdę“. Partijoje kažkokių žmonių pagal jų netikėjimą išskirti nesiėmė. Tikėjimas jam asmeniškai yra daugiau šeimos vertybės, gyvenimo išbandymų atlaikymas.
Politiką taip pat piktina „bažnytinės partijos konservatorių“ sprendimai: „Kuomet reikia balsuoti dėl pagalbinio apvaisinimo ar šeimos sampratos, jie spjauna į šitą dalyką ir sako, kad čia yra pasaulėžiūra. Ką čia ryži kokie esame?“
„Tą tikėjimą kiekvienas prisitaiko, kaip jam yra patogiau ar geriau,“ – pridūrė politikas.
Tiesa, politikas negailėjo kritikos ir Lietuvos katalikų bažnyčiai, prisiminęs, kad ši netyrė nė vienos pedofilijos bylos, tačiau pridūrė, kad pati Bažnyčia „nieko blogo nemoko“.
Politologai: išskirti religijos klausimo nėra reikalo
Kalbinti politologai santūriai vertino galimybę politikams atskleisti savo priklausymą vienai ar kitai politinei bendruomenei, ar pažymėjimą, kad yra netikintys. Tiesa, tam yra daug skirtingų priežasčių.
„Galima būtų kalbėti apie pažiūras tuo atveju, jeigu jos būtų. Pažiūros Lietuvoje yra pinigai ir daugiau nieko,“ – teigė politologas Bernaras Ivanovas, pridūręs, kad rinkėjas iš esmės reikalingas tik tam, kad ateitų ir balsuotų. Politologas taip pat priėmė V. Uspaskicho atvejį, kuomet jis „tiesiai šviesiai pasakė“, kad partiją jis įkūrė tam, kad būtų galima įsisavinti Europos Sąjungos pinigus.
Anot jo, partijos Lietuvoje iš esmės neatstovauja savo elektorato ir rinkėjų. „Tie 200 tūkst. partijų narių, nedaro nieko, kad išsireikalautų iš partijos lyderių ar vadovybės normalaus kandidatų sąrašo sudarymo – jiems sąrašą nuleidžia tiesiog iš viršaus,“ – teigė B. Ivanovas.
„Kalbėjimas apie tai, kad atstovauju tą ar tą, kai nėra realiai visuomenės ir pačios politinės partijos aktyvo kontrolės, tai yra naivu kalbėti, kad jie atstovauja kažkokioms visuomenės grupėms,“ – pasakojo politologas.
Politologo Mažvydo Jastramskio teigimu, politikai yra laisvi deklaruoti, čia jokios prievartos negali būti, ar jie linkę perkelti kažkokius religinius ar moralinius principus į politiką.
„Šiaip Lietuva yra daugiau ar mažiau sekuliari šalis, lyginant kitų pasaulio valstybių kontekste. Aš nemanyčiau, kad daugeliui politikų būtų didelis pliusas kalbėti apie religiją politikoje,“ – teigė M. Jastramskis.
Jis taip pat pažymėjo, kad Lietuvoje nėra keliamas klausimas apie religiją politikoje – lietuviai nėra palyginus labai religinga tauta ir einanti į bažnyčią ir praktikuojanti religiją dažnai. „Abejoju, ar tai būtų labai svarbi strategija kažkam,“ – pareiškė politologas į teiginį, ar verta būtų netikintiems politikams tai akcentuoti, tikintis rinkėjų palankumo.
Religinės svarbos dabartinėje politikoje neįžvelgė ir politologas Algis Krupavičius. Jo teigimu, apskritai visuomenė yra pasaulietiška, nepaisant formalaus priklausymo katalikų bendruomenei. Dar daugiau, jo manymu, netgi reikėtų vengti politikų skirtybių ieškojimo, o siekti to, kas visus vienytų.
