Kai įtūžęs nusprendžiau padaryti pertrauką, pasičiupau apyšviežį „Esquire“ žurnalą ir rūsčiai pradėjau nagrinėti atvartą, pavadintą „Ateitimi“. Ten buvo dailiai sumaketuota chronologinė lentelė apie tai, kas mūsų laukia pramogų technologijose.
Nuo dabar iki 2020 metų. Ateitį spėliojo gera dešimtis pramogų verslo mokslininkų, analitikų, specialistų ir šiaip ekspertų, kuriuos nusamdė „Nils Mueller Communications“ bendrovė.
Žinovai sudarė tris galimus civilizacinius scenarijus. Pirmame, baziniame, jie nubrėžė liniją nuo jau egzistuojančių kinematografinių žaidimų iki globalaus plačiajuosčio mobilaus interneto. Pakeliui ekspertai numatė video tatuiruočių atsiradimą, filmus su daugybinėmis perspektyvomis, aktyvios virtualios odos atsiradimą, pirmą kasdieninį 3D serialą, kuriamą pagal kompiuterinį žaidimą.
Antrame, optimistiniame scenarijuje, visko vyks daugiau. Tarkim, jau greitai gausim 3D filmus 360 laipsnių aplinkoje. 2011 interaktyvūs monitoriai – na, tie iš filmo „Ypatinga nuomonė“ su Tomu Kruzu, taps buitiniais. Namuose turėsim holografinius grotuvus, ir kartu, su pašaliečiais „vartosim savo individualų turinį“. Tai štai kuo virs tinklaraščių rašymas! Maždaug tais pačiais metais turi atsirasti virtuali superžvaigždė, sugebanti demonstruoti individualumą. Po metų kino teatrai pradės gauti pajamas iš internetinių žiūrovų. Buitiniai prietaisai klausys nesudėtingų balso komandų, o žaidimų priedėliai reaguos į viso kūno judesius. Bežaidžiant paaiškės, kad žaidimo herojus nusifilmuos kine, o kine atsiras žaidimų funkcijos. Todėl nenuostabu, kad 2014 metais kompiuterinis žaidimas gaus „Oskarą“ kaip geriausias metų filmas. 2017 metais jau bus sunku atskirti realų ir virtualų pasaulius: stadionuose bus naudojama realybės išplėtimo funkcija ir žiūrovai matys ir jaus tai, ko nejaučia patys futbolininkai. Ar šuolininkai į aukštį. Jei neužteks stadiono, namuose lauks holografinis panelinis prietaisas. Kinas taps realia realybės alternatyva. 2018 metais virtualus personažas gaus (ir atsiims, ir kalbą pasakys) „Oskarą“ už geriausią vyro vaidmenį, nes prieš pusmetį bus pirmą kartą visiškai skaitmenizuotas žmogus. 2020-uosius Naujuosius metus vienišiai galės atšvęsti su savo holografiniu dvyniu ir kartu išklausyti žinias, kaip didelės korporacijos prezidentu pirmą kartą paskiriamas robotas.
Trečias, pesimistinis, scenarijus prasideda teiginiu, kad mes tapsim (jei norėsim) herojais savo personaliniame kine ar personaliniame kompiuteriniame žaidime. Visa tai lems, kad teismuose susiformuos pirmosios bylos dėl pramoginių įpročių – kažkam gali nepatikti jūsų filmas. Apie 2013-uosius į bėdą vėl pateks bankai – virtuali valiuta sukels tikrą (dabartinė, anot ekspertų, nėra tikra) finansinę krizę. Po metų, kai krizė baigsis arba dar labiau paaštrės, paguodą bus galima surasti žaislo, sugebančio reaguoti emociškai, glėbyje. Arba palaukti dar metus ir įsigyti pultą, su kuriuo bus galima valdyti naminius gyvūnus. Žaisti su beveik protingais žaislais arba su surobotėjusiais gyvūnais laiko bus, nes 2017 metais beveik 80 procentų pramoginio turinio kurs dirbtinis intelektas. Maždaug tais pačiais metais bus užfiksuotos pirmosios žmogaus ir avataro vestuvės. Po kelių mėnesių – dar vienas logiškas žingsnis – pirmosios skyrybos dėl virtualios neištikimybės su kompiuterinio žaidimo personažu. Sintetiniai personažai darbštūs – 2018 metais turtingiausia įžymybe taps sintetinis žmogus. Bet yra ir paguodos prizas – 2020 metais, kai robotas bus pripažintas žmogumi, mes galėsim skaityti mintis. Ir telepatijos būdu valdyti prietaisus.
Užverčiau žurnalą ir dėbtelėjau į pagal visas instrukcijas sujungtą kompiuterį su projektoriumi. Viskas turėjo veikti, bet prakeikti mechanizmai abejingai demonstravo tuščius ekranus. Aš pabandžiau telepatiniu būdu kreiptis į projektorių: „Kiaule, pradėsi rodyti ar ne?“. Ir gavau atsakymą! Diaprojektorius mane tiesiog pasiuntė – necenzūriškai, kiniškai, su šiek tiek girdimu rusišku akcentu.
