Konferencijoje „Išmani Lietuva“ susirinkę verslininkai, ekonomistai diskutavo ne tik apie darbuotojams bei vadovams būtinas savybes, tačiau ir aptarė Lietuvių mentalitetą, kuris pristabdo šalies progresyvumą.
Pigią darbo jėgą keis aukštos pridėtinės vertės darbai
Naujoji revoliucija pramonėje net pigios darbo jėgas šalis vers transformuotis. Viena tokių šalių buvo Lietuva, kurioje jau dabar pastebimi pokyčiai.
„Transformacija vyksta akivaizdžiai jau pastaruosius dešimt metų. Pirmiausia tą pokytį pajaučia sektoriai, kurie labai priklausomi nuo darbo jėgos kainos. Žemesnės pridėtinės vertė pramonė – maisto gamintojai, baldų gamintojai, ypač tekstilės pramonė. Jie jau turi ieškoti, kaip sukurti aukštesnę pridėtinę vertę, kurti prekinius ženklus, išskirtinumą, kokybę tam, kad galėtų parduoti už didesnę kainą, nes mažesnė kaina nebėra alternatyva dėl išaugusio atlyginimo“ ,– sako „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
„Šiuo metu dar Europos Sąjungos kontekste Lietuvos darbuotojų atlyginimai yra maži, po mokesčių vidutinis atlyginimas siekia apie 7 tūkst. eurų per metus. Bet matome, kad atlyginimai auga sparčiai ir tas augimas nesulėtės dėl darbo jėgos trūkumo ,nes demografinės tendencijos akivaizdžios ir nesikeičia – darbingo gyventojų amžiaus skaičius mažėja, o tai sukuria aiškų spaudimą atlyginimų augimui“, –prideda jis.
Tad, jog Lietuvoje įmonės nesusitelktų ties senais principais ir eitų pažangos keliu, skiriamas reikšmingas vaidmuo švietimui.
UAB "Ernst & Young Baltic" partneris, konsultacinių paslaugų padalinio Baltijos šalyse vadovas Linas Dičpetris išskyrė, kad šveitimas turi būti atsakingas už mentaliteto keitimą.
„Turime žmonių ir verslų, kurie kartu bendradarbiaudami su mokslu padarė daug. Manau, kad reikia savyje ugdyti gebėjimą būti proaktyviu. Daugeliu atvejų mūsų eksportuojantys gamintojai yra lankstūs, apibėgioja visus ir rūpinsi už mažiausią įmanomą rinkos kainą. Kai mes užsisiuvę cikle, kad esame pigūs ir visur viską aplakstysim, kodėl negalim sustoti ir pamąstyti, kad pagaminę didesnės vertės produktą jį parduotume brangiau. Tai čia tik mąstymo pakeitimas, nes verslininkai lyg neturi laiko pagerinti savo gyvenimo“, – teigia jis.
Pasak jo, prokatyvumą reikia diegti nuo mažumės. Tą pastebi ir ekonomistas N. Mačiulis, nes be adekvačios švietimo sistemos negalima tinkamai eiti per 21–ąjį amžių. Trečdalis Lietuvos vaikų nelanko ikimokyklinio ugdymo institucijų, nors būtent 2–5 m. vaiko smegenys yra imliausios mokslui, pasakoja ekonomistas.
„Įmonės turi investuoti į naujas technologijas, kai kurios įmonės senose pramonės šakose labai priklauso nuo senos darbo jėgos turės užsidaryti ir išnykti iš rinkos, bet atsiranda vis daugiau inovatyvių įmonių – tiek gamybos, tiek paslaugų sektoriuje, kurioms nėra svarbu darbo kaina ir jų konkurencingumą lemia visai kiti veiksniai. Natūralu, kad ir darbuotojams ir darbo rinkai reikia prisitaikyti ir pasiūlyti tas kompetencijas, kurių reikės toms inovatyviausioms įmonėms, kurios dirbs aukštų technologijų sektoriuje nepriklausomai ar tai gamybos ar paslaugų sektoriaus įmonė. Ir vienas iš tokių siauriausių butelio kaklelių yra švietimo sistema, kuri dar užstrigusi 20 a. ir neprisitaikiusi prie 21 a. poreikio. Tai šiek tiek slopina progresą Lietuvos, transformaciją iš žemos pridėtinės vertės pramonę į aukštesnės ir aukštos pridėtinės vertės pramonę“, – konstatuoja N. Mačiulis.
Kartais švietimo sistemos spragas bando apeiti pats verslas. Kuriamos neformalios ugdymo institucijos, kurios pakeičia netinkamai funkcionuojančias sistemas, nes valstybė neparuošia tinkamos kvalifikacijos darbuotojų. Pavyzdžiui, daugybė įmonių kuria savo IT mokyklas.
„21 a. beraščiai ne tie, kurie nemoka skaityti ir rašyti, bet tie, kurie nemoka mokytis. Tai dabartinė realybė – švietimo sistema turi ne tik duoti pagrindus, bet ir paruošti žmogų mokytis visam gyvenimui, negalime sakyti, kad esame pasiruošę ar ne. Yra daug žmonių, kurie dar tik mokosi ir laukia galimybių, kurias suteiks ketvirtoji revoliucija.
Visos valstybės turi vienodus šansus. Mes gyvename labai integruotame, globaliame pasaulyje, kur visos naujovės ir atradimai gali pasiekti akimirksniu ,nereikia laukti, kad kažkokie atradimai bus prieinami ir Lietuvos vartotojams. Esminis dalykas, kad universitetai, visos mokymo institucijos paruoštų piliečius, kurie būtų imlūs naujovėms, kurie būtų nusiteikę mokytis visą gyvenimą, ieškoti naujų galimybių, o neturėtų lūkesčių, kad visą gyvenimą nebereikės daugiau mokytis. Tai klaidingas požiūris. Matome, kad ketvirtosios pramoninės revoliucijos kontekste yra labai daug sėkmės pavyzdžių, kurių yra ir šioje konferencijoje. Tai įmonės gaminančios specifinius, nišinius produktus, kurių iki šiol niekas nepasiūlė, tiek siūlant inovatyvias naujas paslaugas. Tai reiškia, kad ateityje dominuos daugiau smulkių įmonių, startuolių ir jie turi potencialą virsti į globalius prekinius ženklus. Kol kas tokių unikalių istorijų Lietuvoje nematėme, bet tikiu, kad per artimiausią dešimtmetį pamatysime“, – apibendrina ekonomistas N. Mačiulis.
Diskusijos metu taip pat pažymėta, kad verslai turėtų stengtis apsieiti be ES lėšų, ieškoti kitų finansavimo galimybių, nes ES lėšos dažnai būna įsisavinamos netinkamai, nepadeda sparčiai progresyviai vystytis.
Kokių kompetencijų bus reikalaujama iš darbuotojų?
Susirinkę verslo konsultantai ir verslininkai vienas kitam pritarė, kad vien išsilavinimo darbuotojams nebepakanka. Jog komanda dirbtų efektyviai ir sėkmingai reikia kitokių įgūdžių, o tiksliau – būdo savybių.
ISM Executive School vyr. konsultantas, mokymo programų vadovas, ISM Inovacijų bazės vadovas Ugnius Savickas išskiria, kad 4–oji industrinė revoliucija, technologinio proceso tempas, dirbtinis intelektas, robotai ir pan. kuria mums visiškai neturėtą patirtį. Mes mokinamės tai utilizuoti ir įdarbinti mūsų kasdienėje veikloje. Tai kelia iššūkius.
„Gyvename didelių duomenų eroje, kai sprendimus reikia daryti greitai, informaciją mokėti atrinkti, nes jos daug, o tuo pačiu ir neprarasti tempo verslo ugdyme. Nebe didelės įmonės valdo mažas, o greitos lėtas. Aplinka ir ekosistema keičia taip, kad reikia prisitaikyti ir išmokti gyventi pagal ekosistemą. Ir iš tiesų verslo sektoriuje matome tam tikras transformacijas. Tad kokios svarbiausios kompetencijos ateityje?
Įkvėpimo ieškojau vaikų ugdymo temose arba švietimo sistemoje: empatija, intuicija, dalykinis kūrybingumas. Man viskas susiveda į šiuos tris kertinius bruožus, kurie užtikrina komandos sėkmę artimoje ir tolimoje ateityje, priimant visą technologinę pažangą, robotizaciją“, – pasakoja verslo konsultantas.
Jo teigimu mes gyvename vartotojo epochoje, kuri yra lygi patyrimo ekonomikai. Tad prioritetinis bruožas empatija reiškia ne šiaip užuojautą, bet gebėjimą suvokti ir pajausti klientų, partnerių, tiekėjų poreikius. Be empatijos įtikti klientams bus sunku, nes vadovas tik projektuos savo asmeninius įsitikinimus.
„Vartotojas nežino ko nori, kol jam neparodai. Tai kaip žinoti? Tai įsijautimas ir nusprendimas, ko norės būsimas vartotojas. Intuicija yra svarbi dėl sprendimų priėmimo greičio. Duomenų kiekiai, alternatyvų spektras, reikalaujama greitų sprendimų iš mūsų. Dauguma sprendimų virsta tiesiog jausmu. Intuicija atsiranda iš žinių ir praktikos bei patirčių. Intucija gali būti išsiugdoma“, – kalba jis.
Taip pat svarbus ir dalykinis kūrybingumas, kuris pasak kalbėtojo skamba ne rimtai, bet parodo, kad tai gebėjimas sulaužyti standartus, kvestionuoti nusistovėjusį rėmą, ieškoti naujų jungčių, gaminti kitoniškus produktus.
„Manau, kad Lietuva seniai išaugo iš pigios darbo jėgos, kur kuo greičiau, daugiau ir pigiau reikia gaminti. Išmanumas ir didelė pridėtinė vertė traukia. Tačiau kūrybingumas su empatija turi susisieti. Pavyzdys, kai veikė kūrybingumas, bet nebuvo empatijos – neatsižvelgta į vartotojų poreikius – viena baisiausių mašinų „Fiat multipla“. Mes apie į kalbam, tai jie pasiekė tokį rezultatą, tačiau taip pat kalbama, kad naktį nepamirškit užrakinti garažo, jog ryte ten nerastumėt „Fiat multiplos““, – juokauja verslo konsultantas U. Savickas.
Tuo tarpu „Metų CEO“ 2015, „Thermo Fisher Scientific“ Vilniaus padalinio (UAB „Fermentas“) generalinis direktorius Algimantas Markauskas pasidalina savo strategija darbe. Svarbiausia komandoje – pasitikėjimas, teigia jis. Jei jo komandoje nėra, procesai ilgėja, reikia paskirti žmones į specialias pozicijas, kad prižiūrėtų veiklą, kaštai auga ir verslas kenčia. Dėl to svarbus pasitikėjimas ir susitikimai, kuriuose dalyvauja net valytojos.
„Tad vadovas turi tris pasirinkimus. Nepasitikėjimas – tai būtų visuotinė kontrolė, kitas pasirinkimas tiesiog pasitikėti – niekas nieko nekontroliuoja, daliai žmonių gera būti, daliai ne. Protingas pasitikėjimas, kai darbuotojas įtraukiamas. Protingo pasitikėjimo dedamosios – nuspėjamas elgesys. Mes sutarėme kolektyve kaip elgiamės.
Kaip tai realizuojama mūsų įmonėje? Vyksta kasdieniai surinkimai trumpi po 15 min, visa įmonė juose dalyvauja. Struktūruota susirinkimo eiga, negalima vėluoti, ištęsti, pasisakymai trumpi su aiškiais duomenimis, kuriuos kiekvienas turi atsinešti. Absoliučiai kiekvienas darbuotojas pakalba, įskaitant valytojus, kaip sekėsi vakar nustatyta tvarka, kad būtų galima žinoti su kokiomis problemomis susidūrė. Paimame žmonių problemas čia ir dabar, laiko ir resursų skiriame tam, kad tas problemas pavyktų išsispręsti.
Pasitikėjimas pareina nuo to, ar vadovas nuspėjamas. Tai nereiškia, kad standartinis darbas yra įkaltas į akmenį, kas šešis mėnesius mes susitinkame, viską rašome lentoje, darbo kryptis gali keistis, bet visi informuojami. Nėra chaoso, yra aiški tvarka“, – patirtimi dalinosi generalinis direktorius.
