Jis gali būti ir paskutinis. Amžius savo uždavinį atlieką tiksliai ir užtikrintai. Todėl ir mano žvilgsnis į Vilnių buvo atidesnis. Sėkmingesnis buvo ir pats skrydis, nes ir lagaminai niekur nepasiklydo, bet atėjo laiku, ir laimingai praslinkau pro muitininkus. Bet kai oro uoste mane pasitikusi bendradarbė nuo pačių pirmųjų mano bendruomeninio darbo Tėvynėje dienų, veždama į butą klausinėjo apie mano ir mano šeimos sveikatą, aš dairiausi aplink, lyg Vilnių pirmą kartą išvydęs.
Ir koks didžiulis pasikeitimas nuo mano pirmojo apsilankymo 1990 metais. Miesto centras, senamiestis, Katedros aplinka, ypač Gedimino gatvė, po kurią pirmą kartą teko pavaikštinėti pirmaisiais sovietų okupacijos metais – lyg būtų iš naujo atstatyti. Daugeliu atveju taip ir yra. Gedimino gatvė tikrai iš naujo perstatyta: naujas grindinys, puošniai atnaujinti pastatai, nors trečdalis jos, nuo Lukiškių aikštės iki Mažvydo bibliotekos aikštės kampo, dar tebėra išraustas. Gražu, ką gi. Vilnius naujas. Net buvusieji apšiurę savivaldybės rūmai paversti moderniu prabangių drabužių apsipirkimo centru.
Bet.... yra ir kita jo pusė. Tai parodo mano butas pačiame jo centre, prie pat Katedros aikštės, Odminių gatvės pradžioje, kieme. Nuotaika keičiasi tuojau pat, pamačius, kad į jį „įlįsti“ reikia pro siaurus purvinus vartus iš puošniai atnaujintos, jaunais medžiais apsodintos aikštelės, kurioje po skėčiais prie patogių staliukų gaivinasi „Kalnapilio“ ir „Švyturio“ alaus mėgėjai.
Butas, beje, dailus, atnaujintas, tačiau įėjimas, aišku - iš kiemo, ir jo aplinka akies jau nebepatraukia. O žvilgsnis pro virtuvės langą į kitą kiemą - tartum į smulkių šiukšlių sąvartyną. Ir nebe tokios dailios jau ir kiemą supančių namų sienos, jų durys, langai, kurių rėmai dažų ilgisi nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. Čia jau nebe Gedimino gatvės grožis, ir ima baimė, kad kai kurios iš tų sienų nesugriūtų. Beje, labai daug dar tokių fasadų kitose Vilniaus gatvėse, ypač toliau nuo centro.
Kitur – iš lauko viskas gražu ir nauja, kaip pvz., atnaujintoje šv. Kotrynos bažnyčioje, o viduje, išskyrus naujas, modernias, švarias prausyklas – aiškus Vakarų civilizacijos poveikis - viskas trupa, byra, lupasi, lyg nuo viduramžių laikų nei šventųjų statulėlės, nei sienos nebūtų buvę nei tinkuotos, nei dažytos. Turbūt nė dulkės nebuvo valytos. Taigi dar daug milijonų, o gal ir milijardų, Vilniaus grožiui reikia, nepaisant, kiek jų išleista iki šiol. Įskaičiuojant ir moderniuosius prekybos centrus, kurių net ir Čikagos naujieji priemiesčiai galėtų pavydėti.
Nežinau, ar tai turi kokio nors ryšio ar ne, bet panašiai klostosi ir žmonių gyvenimai. Gal net ir tokiu pačiu santykiu. Iš kažkur staiga pridygę nauji milijonieriai švaisto pinigus į visas puses, o normaliems, tvarkingai dirbantiems, normalius atlyginimus gaunantiems ir taip pat tvarkingai gyvenantiems žmonėms net „galus sudurti“ sunku. Tai liudija daugybė pavyzdžių.
Du būdingi iš jų – „Lietuvos ryte” (2007, gegužės 21) aprašytų šeimų gyvenimai. Viena jų, turtingo verslininko keturių asmenų šeima, kasmet skiria 40 000 litų atostogoms, 30 000 litų – vien tik ponios sezoniniams drabužiams, keli tūkstančiai litų vaikų aprangai bei pramogoms ir dar daug tūkstančių kitoms kasdienio gyvenimo „smulkmenoms“.
Kitai, šešių asmenų šeimai, uždirbančiai 2200 litų per mėnesį – beje, nesakoma, nei kiek uždirba, nei kaip turtingu tapo “Lietuvos ryto” aprašomas verslininkas - vasaros atostogos prie jūros, kinas, naujos knygos, teatras, skanesnis maistas, nauji drabužiai lieka tik sunkiai įgyvendinama svajonė. Šeimos pasilepinimu laikomi ir bulviniai blynai, kuriems reikia priskusti kibirą bulvių, o tai jau ir brangu. Taip pat būdinga, kad turtingo verslininko biudžete neminima nei nauja knyga, nei laikraštis, nei bent vienas litas skiriamas labdarai ar kaip auka kuriam nors kitam tikslui. Pasirodymams jų mėgstamuose prabangiose puotose tų litų labiau reikia.
„Iki šiol mintas Lietuvos vidaus politikos kelias lietuvių tautą grąžino į bajorų laikus: turtingą aukštuomenę ir skurdžią visuomenę“ – rašiau šioje skiltyje praėjusią savaitę, siūlydamas šį kelią keisti. Manau – skaitytojai sutiks, kad čia pateiktas pavyzdys mano teiginį tik patvirtina.
O tos politikos Lietuvoje daug. Ypač gausi ja buvo mano viešnagės pirmoji savaitė. Pirmiausia dėmesį patraukė gėlės Algirdui Brazauskui, kurias jis turėjo net vežimu vežti. Mat šis tikrai ir ryškiausias, ir prieštaringiausias Lietuvos politikas pagaliau nulipo nuo politinės scenos, paskutinę savo pareigybę - socialdemokratų partijos pirmininkystę gera valia perleisdamas naujam pirmininkui Gediminui Kirkilui. Žingsnis - ne eilinis. Algirdas Brazauskas, komunistas, partijos Aukščiausiosios tarybos pirmininkas laisvėjimo laikotarpiu, Lietuvos komunistų partiją atskyręs nuo Maskvos priklausomybės ir dėl to sulaukęs Michailo Gorbačiovo grasinimų, išrinktas į jau Sąjūdžio vyraujamą Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą, kartu su visais jo nariais pasirašęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą, demokratiškai išrinktas pirmas naujos Nepriklausomos Lietuvos prezidentas, vėliau premjeras, jo paties pastangomis suburtą buvusią komunistinę ir komunizmo atsisakiusią LDDP įjungęs į socialdemokratų partiją ir tapęs jos vadovu, savo politinį kelią baigė. Baigė gausiomis gėlėmis. Ir ką jos reiškia? Girdžiu visko. Vieniems jos – Brazauskui didelė padėka, kitiems – džiaugsmas pagaliau jo atsikračius. Beje, tai ne šio rašinio tema – tesprendžia istorija.
Tačiau ryškiausi šios savaitės Lietuvos politiniai įvykiai buvo Airijos prezidentės Mary McAleese su vyru ir Japonijos imperatoriaus Akihito su žmona Michiko viešnagės Lietuvoje. Abi viešnagės dėmesingos, bet ką jos iš tikrųjų reiškia? Kaip jas vertinti? Kur to vertinimo atrama? Airijos prezidentė, ką gi: panašių viešnagių buvo ne viena ir dar ne viena jų bus, todėl kažko ypatingo tikėtis iš šios gal ir nereikėtų. Bet Japonijos imperatorius, 1500 metų šalį valdančios giminės atžala, niekada nebuvo lankęsis ir gal niekada nebebus. Svečiai tikrai ypatingi. Tačiau, nors sutikimas ir buvo šiltas, visgi vilniečiai, jų dalyvavimą matuojant skaičiais, kažkokio išskirtino dėmesio ir šiems svečiams neparodė. Karališkosios poros sutikimas Daukanto aikštėje – vos keli šimtai. Šiek tiek daugiau jų džiaugėsi imperatoriaus bendravimu su žmonėmis Katedros aikštėje per jo garbei skirtą specialų koncertą. Jam gausiai plojo, ovacijomis atsakinėjo į jo sveikinamuosius ženklus. Bet tai tik malonus pabendravimas su ypatingu svečiu, ir tiek. Vargu ar daug ką laimėjo ir prezidentas, nes Japonijos imperatorius nepolitikuoja. O išlaidų jo priėmimui – marios.
Žinoma, tokio svečio apsilankymas Lietuvoje yra naudingas tautos pasigarsinimui pasaulyje, nors iš tikrųjų jis atsirado čia tik atsitiktinai. Jo viešnagės tikslas buvo Švedija ir Didžioji Britanija, kur vyko pasaulinio garso botaniko Carlo Linnaeus 300 metų gimimo minėjimas. Japonijos imperatorius Akihito yra šio žymūno įkurtos draugijos narys ir į jo garbei suruoštą šventę vyko. Atsiradus laiko tarpui tarp Stokholme ir Londone vykstančių renginių, Japonijos vyriausybė tą tarpą nutarė užpildyti stabtelėjimu Baltijos valstybėse. Taigi iš tokios viešnagės daug ko tikėtis ir nereikia. Nors, pagal Dalią Grybauskaitę, su turtingais kraštais bendrauti visada geriau, negu su „ubagais“. Praktiškos naudos šiuo atveju gal daugiau iš Airijos prezidentės viešnagės, kuri net savo kalboje Seime, gretindama Estiją su Lietuva ir Europos sąjungos paramos naudą joms, Lietuvai bent šviesią ateitį piešė. „Lietuvai ir Airijai košmaras jau baigėsi. Esame palaiminta karta, nes mes patyrėme, kaip išsisklaidė debesys, nuo kelių pakilome ant kojų. Airija ir Lietuva – abi įrodys, kad geriausia – ateityje” - stiprino mus Airijos valdybės vadovė. Tai nors gera paguoda, jeigu tie žodžiai – ir ne į Dievo ausį.... Ir jeigu Kazimiera Prunskienė nesukels naujo košmaro, išparduodama savininkams nesugrąžintą žemę.
„Amerikos lietuvis“, www.alietuvis.com
