Astronomai NASA infraraudonųjų spindulių kosminiu teleskopu „Spitzer“ visai netoli Saulės sistemos aptiko fiziniais parametrais Žemę primenančią planetą, kuri kol kas vadinama UCF-1.01.
Atradimas nustebino mokslininkus tuo, jog daugelis iš egzoplanetų būna labai didelės: mažiausios iš jų vadinamos „superžemėmis“ ir yra keliskart didesnės už mūsų planetą. Tačiau naujoji planeta UCF-1.01 už Žemę yra mažesnė.
Už 33 šviesmečių aptiktas dangaus kūnas galbūt yra mažiausia iš visų Saulės sistemai artimiausių planetų. UCF-1.01 skersmuo – tik 8,36 tūkst. km (palyginimui, Žemės skersmuo – 12,76 tūkst. km, Marso – 6,8 tūkst. km).
„Aptikome sunkiai nuneigiamų požymių, jog tai yra labai artima mums, labai maža, tiesa, labai karšta planeta, - vardija tyrimui vadovavęs Centrinės Floridos universiteto Orlande (Florida, JAV) astronomas Kevinas Stivensonas (Kevin Stevenson). Jo vadovaujamos grupės publikacija su tyrimo rezultatais išspausdinta žurnale „The Astrophysical Journal“. – Kol kas mes tokias mažas planetas sugebame tik atrasti ir identifikuoti. Tačiau tikėtina, jog kažkada mes galėsime jas charakterizuoti detaliau (pvz., nustatyti jos masę), nes jau turėsime pažangesnius tyrimo instrumentus.“
Žinoma, kosmoso entuziastai viliasi kada nors sulaukti naujienų apie gyvybei tinkamos planetos atradimą. UCF-1.01, deja tuo pradžiuginti negali: jei šis perkepęs mažytis pasaulėlis kadaise ir turėjo atmosferą, ji seniai išgaravo. Tai turėtų būti dangaus kūnas, savo kraštovaizdžiu primenantis Merkurijų: nesibaigiančios uolos ir begalybė kraterių.
Mažoji planeta buvo atrasta netyčia, kai K. Stivensonas su kolegomis tyrinėjo Neptūno dydžio egzoplanetą GJ 436b, kuri skrieja aplink raudonųjų nykštukių klasės žvaigždę GJ 436. „Spitzer“ duomenų masyve astronomai pastebėjo infraraudonųjų spindulių intensyvumo nuokrypius, kurie skyrėsi nuo GJ 436b skleidžiamų spinduliuotės nuokrypių. Po „Spitzer“ duomenų archyvo peržiūros paaiškėjo, jog nuokrypiai yra periodiniai, o tai leido manyti atradus dar vieną (jau antrą) žvaigždės GJ 436 planetą, kuri praslinkdama žvaigždės disku (planetos tranzitas) nežymiai prislopina žvaigždės šviesą.
UCF-1.01 turėtų skrieti labai arti savo gimtosios žvaigždės – atstumu, kuris prilygsta septyneriopam atstumui nuo Žemės iki Mėnulio (apie 2,8 mln. km). Palyginimui, Žemė nuo Saulės nutolusi per maždaug 149 mln. km, Merkurijus – per 58 mln. km. Nieko stebėtino, jog UCF-1.01 metai trunka tik 1,4 žemiškosios paros (apie 36 valandas). Astronomai mano, kad temperatūra šios planetos paviršiuje turėtų siekti mažiausiai 600ºC. Gali būti ir taip, jog didžiulis karštis planetos paviršių išlydė.
„Neatmestinas variantas, jog planetos paviršių dengia magma“, - atkreipia dėmesį vienas iš tyrimo bendraautorių Džozefas Haringtonas (Joseph Harrington).
Tyrėjų kolektyvas aptiko ir trečiosios planetos požymių, kuri būtų vadinama UCF-1.02. Tiesa, įvertinti tokių planetų masę turimais instrumentais yra neįmanoma. Spėjama, jog tokios mažos planetos galėtų sudaryti tik trečdalį Žemės masės. Kad atrasti dangaus kūnai būtų pripažinti egzoplanetomis, būtinai reikia nurodyti ir jų masę. Kadangi tai neįmanoma, UCF-1.01 ir UCF-1.02 kol kas laikomi kandidatėmis į egzoplanetas.
Iš maždaug 1,8 tūkst. NASA „Kepler“ kosminės observatorijos aptiktų žvaigždžių, kurios turi planetines sistemas, tik trys šviesuliai turi Žemės dydžio planetų.
